Originalo ir kopijų varžybos: ko vertas Maunet ar da Vinci ant mūsų?

Kavą namuose gerdavau iš Klimto „Bučiniu“ papuošto puodelio, kol tas nesuskilo. Kalėdų dovanoms pirkdavau garsiausių paveikslų dėliones. Pamenu, prieš penkiolika metų Vienoje apstulbau, suvenyrų parduotuvėje išvydusi tualetinį popierių su Mozarto portretu ant kiekvieno lapelio. Kartais kavinėje matau vyrą, vilkintį baltais marškinėliais su Van Gogho atvaizdu ir išdidžiu užrašu „Menas yra tikras.“ Pagal naujojo amžiaus madą didžiojo olandų modernisto ausyse blizga hiphopo kultūros atstovams būdingi auskarai, o ant raudonų jo plaukų kupetos užmaukšlinta kepurė su snapeliu. Tą matant, mintyse ima aidėti repo muzikos ritmas.

Panašu, kad kultūra išsikraustė iš galerijų ir muziejų tiesiai į kasdienybę kaip eilinė jos prekė didžiausioje miesto išparduotuvėje.

Leonardo Da Vinci „Mona Liza“ vienu garsiausių pasaulio paveikslų tapo ne todėl, kad tai geriausias meistro kūrinys, – Džokondą išgarsino vagystė. Prieš gerą šimtmetį Luvro muziejaus darbuotojas šį paveikslą nugvelbė per naktinę savo pamainą. Dingimas pastebėtas tik po paros, bet jau kitą dieną visi vietos ir pasaulio laikraščiai rašė apie amžiaus aferą. Net menotyrininkai pripažįsta, kad tuo atveju, jeigu būtų buvęs pavogtas kitas Da Vinci kūrinys, greičiausiai lankstytumėmės jam, o ne moteriai su vos vos regimu šypsniu.