Palanga: apie „civilizacines ribas“ ir kurorto prie Baltijos istoriją

Gintaro rinkimas, kurį paminėjo M. Valančius, apdirbimas ir supirkimas buvo dar vienas specifinis palangiškių verslas, pagal svarbą nusileidęs tik žvejybai. XX a. pradžioje grafo Felikso Tiškevičiaus įkurtoje įmonėje buvo apdirbama gintaro žaliava. Palangoje tuo metu dirbo apie 500 gintaro meistrų. Gintaro žaliavą jūroje gaudydavo vietos žvejai, bet jo apdirbimu ir prekyba užsiimdavo siaura specifinių gebėjimų turinti Palangos gyventojų grupė, daugiausia žydų tautybės asmenys. 1898 m. Marja Warnka aprašė didžiules dėžes su rožiniais, „paruoštas siųsti į Turkijos europinę ir azijinę dalis, net į Afriką, į haremus, mat odaliskos jaučia silpnybę tokiems papuošalams, o musulmonės meldžiasi Alachui su gintariniais rožiniais iš Palangos“. XIX a. viduryje Palangoje įsikūrė kelios žydams priklausančios gintaro apdirbimo įmonės. Nuo 1860 iki 1891 m. Palangoje veikė Tauerio ir Buršteino gintaro apdirbimo įmonė, kuri dirbinius pardavinėdavo Rusijos imperijos rinkose, pasiekdavo net tolimąjį Kaukazą.

Palanga ir Šventoji mini prijungimo prie Lietuvos valstybės šimto metų sukaktį, kai 1921 m. kovo 20 d. Lietuvos ir Latvijos atstovai pasirašė susitarimą, pagal kurį buvo nustatyta Lietuvos ir Latvijos siena. Ne tik nuolatos atgyjanti vasarą, bet jau šurmuliuojanti ir kitais metų laikais, Palanga yra pagrindinis Lietuvos kurortas prie Baltijos jūros, o planai išplėtoti uostą Šventojoje įgyja naujų perspektyvų.

„Palangos vieta yra lietuviams daugiau brangių istorinių – tautinių atsiminimų, grožio ir sveikatos – vieta, – 1933 m. rašė Šventosios uosto statybos viršininkas inžinierius Jonas Šimoliūnas. – Palanga kaip žymus ir labai vertingas kurortas yra ir pasiliks poilsio ir ramybės vieta. O Šventoji turi vėl atgyti ir tapti vieta reikalingos drąsios, atkaklios kovos su gamta pajūrio ir visos tėvynės labui.“