„Šis filmas – tai absoliučiai dokumentinis blokbasteris, kurį žiūrint kvapą užgniaužia ne kartą ir ne du! – neslepia savo susižavėjimo kolegės darbu „Artdocfest/Riga“ festivalio prezidentas, režisierius Vitalijus Manskis. – Aš tokių juostų tarp pastarųjų metų Baltijos šalių kino produkcijos ir nepamenu. Jis sukurtas galingai, su visa faktais ir liudijimais turtinga mažo žmogaus gyvenimo istorija, žmogaus, kuris, to nė nesitikėdamas, tapo legendine istorine figūra, aplink kurią atsiskleidė plataus masto Šaltojo karo įvykiai dviejų šalių prezidentų – Niksono ir Brežnevo – fone.
Paprastas Lietuvos jūreivis peršoko iš sovietinio laivo denio į amerikiečių laivo denį, kur užsidarė laivo tualete ir pasiprašė politinio prieglobsčio... Spręsti šią situaciją teko pačioms viršūnėlėms... Kaip viskas buvo, pamatysite filme.
Norėdama išsiaiškinti, kaip ir kas vyko, Giedrė nukeliauja nei daug, nei mažai, iki buvusio JAV Nacionalinio saugumo tarybos vadovo ir valstybės sekretoriaus Henrio Kissingerio. Štai koks tas blokbasteris, Lietuvos, Latvijos, Prancūzijos kūrinys. Ir šis filmas ne tik apie mūsų praeitį, jame daug yra ir apie dabartį bei ateitį.“
Po 50-ies metų. Koks gi buvo tas legendinis šuolis?
1970 metų lapkričio 23 dieną prie Masačusetso valstijos pakrančių, netoli nuo Martas Vinjardo salos iš sovietinio žvejybos laivo, pavadinimu „Sovetskaja Litva“, į prie jo priartėjusį JAV pakrančių apsaugos laivą „Vigilant“ („Budrus“) peršoko 40-ies metų lietuvis, jūreivis-radistas Simas Kudirka ir čia pat pasiprašė politinio prieglobsčio.
Norėdamas išvengti skandalo sovietinio laivo kapitonas pranešė amerikiečių kolegai, neva perbėgėlis prieš pabėgdamas išplėšęs kapitono seifą ir pavogęs pinigų, ir paprašė įsileisti į laivą sargybinius, kad šie susigrąžintų nusikaltėlį. Kadangi visa tai vyko Šaltojo karo ir sovietų žuvininkystės atstovų-amerikiečių derybų dėl dvišalio susitarimo fone, skandalo nenorėjo ir amerikiečiai. „Vigilant“ kapitonas atsiklausė nurodymų iš savo pakrantės tarnybos viršininkų.
Toliau sekė virtinė atsitiktinumų: kažkas turėjo nedarbingumo lapelį, kažkas vilkino sprendimą, kažkas vengė atsakomybės, kažkas neįsigilino į situaciją... Išsamiau istorija apie tai, kaip viltis čia atsiranda, čia išnyksta, pasakojama filme „Šuolis“.
Pagal oficialiąją versiją, JAV prezidentas Richardas Nixonas sužinojo apie incidentą tik po šešių dienų iš rytinio laikraščio ir inicijavo tarnybinį tyrimą, kurį atlikus buvo atstatydinti trys karinių jūrų pajėgų karininkai – apygardos vadas, prieš pat tą įvykį apdovanotas Garbės legiono ordinu už nepriekaištingą tarnybą, apygardos štabo viršininkas ir laivo kapitonas. Nuskambėjo pasiūlymas dėl tribunolo, bet jis buvo atmestas.
Sovietų Sąjungoje S. Kudirka buvo apkaltintas tėvynės išdavyste ir nuteistas ilgam terminui kalėti griežto režimo pataisos darbų lageryje. Viskas galėjo būti dar blogiau, jeigu į šią istoriją nebūtų įsikišęs latvis. Jo istorija taip pat pasakojama filme.
Tik 1974 metais istoriją pavyko pakreipti kita linkme – paaiškėjo, kad S. Kudirkos motina gimė Niujorke, o į gimtinę į Lietuvą jos šeima grįžo, kai jai buvo devyneri. Taigi, Simas galėjo pretenduoti į JAV pilietybę. Ir tai leido pasukti visą šią istoriją atgal. Simas netikėtai buvo paleistas į laisvę ir jam suteikta galimybė emigruoti su šeima į Jungtines Valstijas. 2000-aisias jis grįžo į gimtinę.
1978 metais sukurtas Davido Lowello Richo vaidybinis televizijos filmas „Bėglys Simas Kudirka“ („The Defection of Simas Kudirka“), kuriame S. Kudirkos vaidmenį atliko Alanas Arkinas, pelnė dvi nacionalinius „Emmy“ apdovanojimus.
Giedrės Žickytės dokumentinė juosta „Šuolis“ atgaivina pusės amžiaus senumo įvykius naujame lygmenyje. Apie savo pabėgimo detales pasakoja pats herojus, Simas Kudirka, nepraradęs energijos ir guvumo dvasios ir neseniai atšventęs 90-metį.
Giedrei pavyko prieiti prie amerikiečių archyvų su dokumentais, liudijančiais, kaip klostėsi situacija, taip pat pasikalbėti su įvykių liudininkais – jūrų pajėgų atsargos karininkais, abejotino sprendimo grąžinti jūreivį į Sovietų Sąjungą priėmimo dalyviais. net su buvusiu JAV valstybės sekretoriumi Henriu Kissingeriu. Viena iš didžiausių režisierės sėkmių – Giedrei pavyko filmavimams rezervuoti tą patį JAV pakrančių apsaugos laivą, į kurį peršoko S. Kudirka 1970 metais... Simas į jį pateko po penkiasdešimties metų.
– Kaip gimė jūsų filmo idėja?
– Los Andžele dalyvavau savo ankstesnės juostos pristatyme, ir vienas vietinis prodiuseris paklausė manęs, ar žinau istoriją apie tai, kai vienas Lietuvos peršoko iš sovietinio laivo į amerikiečių. Mano galvoje įstrigo mažo žmogučio paveikslas tarp dviejų didžiulių laivų, atstovaujančių dvi didvalstybes – ir aš pradėjau rinkti informaciją.
Vieną gražią dieną aš pasibeldžiau į savo herojaus duris – jas man atvėrė pats Simas. Tai buvo prieš šešerius metus. Tada nei jis, nei aš dar negalėjom įsivaizduoti, koks ilgas ir įdomus kelias mūsų laukia: į Ameriką, į tą patį laivą... Juk kai pirmą kartą susitikome, jo žmona sunkiai sirgo, jis nė dešimčiai minučių negalėjo jos palikti vienos. Vėliau žmona mirė. Ir mes žingsnis po žingsnio ėmėme judėti tikslo link. Simas patikėjo mūsų komanda, kuri į šį darbą įdėdavo visą širdį, pats Simas– taip pat.
Man, kaip ir mano herojui, laisvė – pagrindinė vertybė, už kurią verta kovoti. Kai prasidėjo „perestroika“: ir pirmieji mitingai už nepriklausomybę, man buvo aštuoneri – aš labai ryškiai viską prisimenu: bendrą užsidegimą, dainas, kaip visi susikibdavo rankomis. Tai buvo šventė kiekvieną dieną...
– Kokie jums buvo sovietiniai laikai?
– Simo istorija priminė man mano šeimos praeitį. Mano prosenelis buvo deportuotas į Sibirą, kažkur Jakutsko rajone, – jis pasakojo, kad vietos gyventojai stebėjosi, kaip jam pavyksta užsiauginti bulvių derlių įšalusioje dirvoje... Mano močiutė mėgino bėgti į Ameriką su trimis mažais vaikais – jauniausiajam buvo treji. Geri žmonės perspėjo, kad kitą dieną rengiamasi ją deportuoti, per naktį ji prikrovė į vežimą daiktų, tarp jų ir senovinį juodą pianiną su gražiais kandeliabrais su žvakėmis (be jo ji savęs tiesiog neįsivaizdavo) ir išriedėjo. Pakeliui ji dar melžė kaimiečių paliktas karves, kurios graudžiai mūkė nuo pritvinkusio tešmens.
Kai vežimas beveik pasiekė pasienį, jos vaikai susirgo difteritu, du mirė – ji grįžo, kad galėtų palaidoti. Mano mama ir kiti vaikai gimė jau Sovietų Sąjungoje. Ten gimiau ir aš.
Amerika atrodė kažin kokiu nerealiu rojumi – kramtoma guma, McDonaldsas, kokakola, neįtikėtino grožio lėlės „Barbės“... O pas mus – kilometrinės eilės prie bananų ir kitokio deficito. Netgi susiformavo refleksas, nelyginant Pavlovo šunims: pamatai eilę – stokis, išmetė kažkokį gėrį. Jeigu delsi ir imsi aiškintis, prie ko ši eilė, – gali nebeužtekti. Mano mamos draugė turėjo „blatą“ parduotuvėje – mes galėjome Kalėdoms gauti žirnelių ir majonezo stiklainiukų. Štai koks ekskliuzyvas!
Visa tai man gerai įsiminė. O vėliau – perėjimas iš vienos sistemos į kitą. Vos ne kaip Simo šuolis. Jis juk Ameriką siejo su svajone pamatyti palmes ir nusipirkti tuomet garsios vokiečių įmonės „Grundig“‘ magnetofoną.
– Jaudinanti vaikiška svajonė, už kurią jis vos nesusimokėjo gyvybe...
– Jam tai buvo svajonės apie laisvę simboliai – labai gilūs. Jo senelis buvo jūreivis ir pasakodavo mažajam Simukui apie tolimas žemes su gražiomis palmėmis: kai užaugsi – pamatysi, koks didelis ir nuostabus pasaulis. Ir Simas įsidarbino laive. Bet jam neišdavė užsieninio paso, nes kažkuris iš jo pusbrolių buvo „miško brolis“, nors paties Simo nebuvo kuo apkaltinti. Įsivaizduokite, kaip jis jautėsi: laivas priartėja prie jam naujų, nepažintų žemių, o jis negali netgi išlipti į krantą. Ir taip dvi dešimtis metų – kaip koks kalinys. Gyvenimas nuolatinėje priežiūros, įtarinėjimų apsuptyje. Kiti, esą geri žmonės, gali išlipti ir nusipirkti tą patį „Grundig“ magnetofoną, o Simas negali – jis, kuris taip mėgsta muziką, girdi, kaip kokybiškai, visiškai kitaip ji skamba leidžiama tuo magnetofonu... „Tai buvo tikra quality!“, – sakė man Simas. Iš pirmo žvilgsnio, tokie dalykai atrodo juokingi ir naivūs, bet iš tiesų jie labai rimti: jie rodo, kaip svarbu žmogui turėti pasirinkimo teisę.
Čia ir slypi didelė žmogaus drama. Simo istorija skleidėsi man prieš akis kaip siurprizų dėžutė: atidarai vieną – ten kita, o kas joje – neaišku, bet labai knieti žvilgtelėti. Aš pasistengiau išsaugoti juostoje galingiausią laukimo jausmą: kas toliau –viskas perniek ar yra vilties?
– Svarbų posūkį Simo gyvenime lėmė latvių jūreivis. Kaip visa tai buvo?
– Tai Robertas Brizė. Ir jeigu ne jis, vargu ar Simas apskritai būtų likęs gyvas. 40-aisiais Robertas bėgo į Ameriką nuo sovietų valdžios – jo atskira dramatiška istorija, kuri galėjo jam liūdnai baigtis. Jis sėkmingai kopė karjeros laiptais iki pat Niu Bedfordo (Masačiusetso valstijos miesto) žvejų asociacijos prezidento. Sovietų ir amerikiečių laivai susitiko vykstant deryboms dėl teisės į žvejybą, Pakrančių apsaugos laivas „Vigilant“ į derybas nusiuntė amerikiečių delegaciją, kurioje buvo ir R. Brizė.
Aš skaičiau R. Brizės prisiminimus (jo jau nėra tarp gyvųjų), kur jis pasakoja, kokia baimė jį apėmė išvydus sovietinius kėgėbistus pirmą kartą per trisdešimt metų nuo pabėgimo iš Latvijos. Kai amerikiečių laivo kapitonas išgirdo nurodymą grąžinti S. Kudirką į sovietinį laivą, Robertas su ašaromis akyse, maldaudamas stengėsi įtikinti visus nedaryti tokios klaidos. Kapitonas taip pat verkė, bet, kaip karininkas, jis negalėjo nevykdyti įsakymo. Kai bėglys buvo perduotas, jiems buvo įsakyta niekam nepasakoti apie tai, ką matė. Namie R. Brizė net žmonai ne iš karto papasakojo – tik tvirtino: buvau didelės tragedijos liudininkas. Bet greit suvokė, kad tylėti negalės.
R. Brizė surado lietuvių kilmės advokatą (jį galima išvysti mūsų filme), kuris sutiko nemokamai padėti R. Brizei paviešinti S. Kudirkos istoriją. Pagrindinė jo rekomendacija buvo: nieko nepasirašinėti. Kai prasidėjo bylos svarstymas, visi turėjo pasirašyti dokumentą dėl nepagarsinimo – R. Brizė atsisakė. Jis savo pusėn patraukė trijų Baltijos valstybių išeivius – jie paskelbė protesto akciją, po kurio greitai visi ėmė apie tai kalbėti, o amerikiečių spaudoje S. Kudirkos istorija figūravo visuose pirmuosiuose laikraščių puslapiuose ir tapo pagrindine televizijos reportažų naujiena...
Mano nuomone, jeigu R. Brizė nebūtų išprovokavęs tokio užsienio žiniasklaidos dėmesio, – už tokį poelgį S Kudirkai galėjo grėsti aukščiausia bausmė, bet jį nuteisė dešimčiai metų, O po ketverių metų jo svajonė vis dėlto išsipildė.
– Kokių naujų dokumentų jums pavyko gauti?
– Jungtinėse Valstijose visi archyviniai dokumentai šia tema atviri. Aš aptikau 90 proc. tos medžiagos, kokios norėjau – archyvų, įvykių liudininkų ir dalyvių: kapitoną, Kissindžerį, advokatą... Ir net laivą „Vigilant“; leidimo filmuoti jame mes siekėme pusantrų metų. Filmavimo metu visa komanda mums labai padėjo – visi dirbo mums. Laivas „Sovietskaja Litva“ buvo supjaustytas metalo laužui, iškart, kai subyrėjo SSSR, bet aš suradau išlikusį tokios pat konstrukcijos laivą.
Buvo viena detalė, kurios taip ir nepavyko rasti. Simas pasakojo, kad jis buvo atgabentas laivu į Klaipėdą uždarytoje kajutėje su grotomis liuke, kuris buvo toks mažiukas, jog pabėgti per jį buvo neįmanoma, bet jam vis tiek uždėjo antrankius – maža ką. Kai jis išėjo į denį, antrankiai jam prasižiojo ir nukrito. Simas ir sako: „Vyručiai, jūs net antrankių nemokate pagaminti.“ Visą šią perdavimo belaisvio „ceremoniją“ KGB darbuotojai filmavo. Labai norėjau rasti šią juostelę bet man pasakė, kad tai neįmanoma.
– Kaip pavyko gauti interviu su Henriu Kissingeriu? Juk jam beveik šimtas metų!
– Kai mes jį filmavome, jam buvo 94-eri. Jis iki šiol gyvena neįtikėtinai aktyvų gyvenimą. Jo biure sužinojau, kad darbuotojai kasdien gauna jo vardu 500 užklausimų – dėl interviu, pasisakymų, komentarų...Įvykdyti visus prašymus jis tiesiog neišgalėtų, tad jo sutikimą vadinu likimo dovana. Jis sutiko, manyčiau, dėl to, kad Simo istorija jam buvo labai svarbi – jis turėjo ką papasakoti. Archyvinėje vaizdo medžiagoje, kurios yra mūsų juostoje, jis gražiausiais žodžiais kalba apie Simo poelgį, – aš norėjau, kad jis taip pat būtų mūsų filmo dalis.... Jis yra išsaugojęs ryškius ir tikslius prisiminimus apie tuos laikus.
– Ar Amerika išpildė Simo lūkesčius? Kodėl jis vis dėlto grįžo vėliau į Lietuvą?
– Apie tai jis pats papasakos filme. Po filmo seansų Amerikoje prie manęs prieidavo nepažįstami žmonės ir sakydavo: mes taip pat emigrantai,. Pasižiūrėjome jūsų filmą ir nusprendėme, kad dar šiek tiek čia pagyvensime, dar patrūnysime „pūvančiuose Vakaruose“ , o tada grįšime į gimtinę. Jie pripažino verkę finalinėje scenoje, kai Simas nusprendė grįžti.
Jeigu sugrįžtume į mūsų laikus. Savo laiku Simą stojo ginti tokia daugybė žmonių, o šiandien minios pabėgėlių iš Artimųjų Rytų bėga nuo karo į Europą – palieka viską savo gimtinėje, miršta pakeliui, klajoja šen bei ten, bet čia niekas per daug jais nesidžiaugia. O Baltijos šalys – ypač. Ką apie tai manote?
Gražiausia akimirka Simo istorijoje – kaip po visą Ameriką tūkstančiai paprastų žmonių išėjo į gatves norėdami palaikyti jiems visiškai nepažįstamą žmogų, – žinojo tik jo vardą. Jie ilgus metus kovojo dėl vieno žmogaus. Ir aš pamaniau, kaipgi pasikeitė pasaulis: dabar mes matome, kaip pasienyje vaikas atskiriamas nuo motinos, kaip žmonės miršta, išmesti į krantą – niekas neprotestuoja. Ar tai reiškia, kad tragedijų pernelyg daug – žmonės prie jų priprato? O politiniai kaliniai – galbūt neužtenka pareikšti, kad man ne vis tiek? Simo istorija šia prasme – stebuklas. Visgi mums reikia stengtis rodyti daugiau supratingumo ir atjautos – galėjome ir mes atsidurti jų vietoje. Visi mes žmonės šiame pasaulyje.
– Filmas į ekranus ateina pandemijos laikotarpiu, kuris smarkiai apribojo mūsų laisvę. Daugelyje šalių žmonės rengia protesto demonstracijas prieš kaukes, karantinus. Kaip jūs vertinate tokį laisvės supratimą?
– Tai nesulyginama su ta laisve, apie kurią svajojo Simas. Dabar visiškai kita situacija. Tuo metu nelaisvė buvo absurdo už geležinės uždangos ir propagandos rezultatas – tai buvo atskiros šalies politika. Tai, kas dabar vyksta, – viso pasaulio tragedija. Ji siejama su mūsų gyvenimu ir sveikata. Visi mes turime pakentėti kelis mėnesius vardan mūsų senolių, ligotų žmonių, tol, kol atsiras vakcina, – tai mažiausia, ką galima vieni dėl kitų padaryti. Tai laikina nelaisvė – vardan vienybės ir humanizmo.
Kai Lietuvoje prasidėjo karantinas – jis atskleidė labai daug gerųjų žmogaus pusių. Čia iškart ėmė formuotis savanorių jaunimo judėjimai, kurių dalyviai padėjo senyvo amžiaus žmonėms nupirkti maisto produktų, nueiti į vaistinę, pavedžioti šunį, neatlygintinai tiektas maistas medikams... Aš labai noriu, kad šiuo laikotarpiu mes mažiau skųstumėmės (niekas mūsų nedeportuoja ir neužkemša burnos) ir daugiau galvotume, kaip galime vienas kitam pagelbėti, padaryti ką nors gero.
Ne tik Baryšnikovas. Kiti garsūs Baltijos šalių perbėgėliai
Latvijos. Garsiausi sovietiniai Latvijos kilmės perbėgėliai buvo šokėjai Michailas Baryšnikovas ir Aleksandras Godunovas, pirma pelnę visasąjunginę šlovę, o vėliau ir pasaulinę. M. Baryšnikoas paprašė politinio prieglobsčio Kanadoje 1974 metais po gastrolių šioje šalyje su Didžiuoju teatru – jam pabėgti padėjo balerina Natalija Makarova, kuri ketveriais metais anksčiau liko po gastrolių Londone. Jungtinėse Valstijose M. Baryšnikovas buvo pakviestas į trupę „American Ballet Theatre“ (ABT)…
A. Godunovas pabėgo 1979 metais per baleto turą Niujorke – tarptautiniame Johno F. Kennedžio oro uoste Kvinse. Jo sutuoktinę, baleriną Liudmilą Vlasovą, kuri taip pat dalyvavo šioje kelionėje, sovietų valdžia nutarė parsiųsti atgal į Maskvą. Porai susijungti nepavyko – 1982 metais buvo registruota jų ištuoka. ABT jis ilgai neužsibuvo ir netrukus ėmė aktyviai filmuotis kine, kur daugiausia atliko antraplanius vaidmenis, o 1995 metais, būdamas 45-erių, mirė, iki mirties dar spėjęs aplankyti motiną Rygoje.
Lietuvos. 1961 metais povandeninių laivų tenderio kapitonas Jonas Pleškys nuvedė savo laivą iš Klaipėdos ne į Taliną, kaip buvo įsakyta, o į Gotlando salą (Švedija). Sovietų valdžia už akių dėl išdavystės nuteisė jį sušaudyti, bet CŽV slapstė Joną iš pradžių Gvatemaloje, vėliau Jungtinėse Valstijose. Tenderis buvo grąžintas Sovietų Sąjungai. J. Pleškys išmoko anglų kalbą ir dirbo JAV programuotoju.
1979 metais olimpinis kanojų irklavimo čempionas Vladas Česiūnas pasaulio čempionate, vykusiame Duisburge, pasiprašė politinio prieglobsčio. Vienu metu, kai mokėsi vokiečių kalbą Dortmunde, jis dingo, bet greitai vėl atsidūrė Sovietų Sąjungoje. Vakarų specialiosios tarnybos tvirtino, kad jį pagrobė KGB agentai ir grąžino į TSRS. 2002 metais duodamas interviu telefonu laikraščiui „Los Angeles Times“ Vladas pareiškė, kad tąkart į Sovietų Sąjungą grįžo savo noru. Į kalėjimą jis nepateko tik dėl artėjančios Olimpiados Maskvoje, po kurios dirbo treneriu vaikų sporto mokykloje.