Pandemija, karas ir kiti įvykiai rodo, kad situacija keičiasi: kerštingai grįžta fašizmas

Vasario pabaigoje, kai Putinas pradėjo karą Ukrainoje ir atrodė, kad geopolitinis pasaulio požiūris keičiasi kas valandą, grįžau prie esė „Karo ir mirties laikų apmąstymai“ (Thoughts for Times on War and Death), kurią Sigmundas Freudas parašė, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. COVID pandemijos pradžioje dėmesį patraukė antroji šios esė dalis „Mūsų požiūris į mirtį“. Bandžiau išsiaiškinti, ką masinės mirtys reiškė anuomet, ir palyginti su tuo, ką jos reiškia šiandien. O šįkart man labiau rūpėjo pirmoji dalis „Karo nusivylimai“.

Norėjau į dabartinę situaciją pažvelgti iš istorinės perspektyvos ir patirties pozicijų. Vyliausi sužinoti, ką jautė psichoanalizės tėvas, pasauliui peržengus totalinio karo slenkstį, kad pamatyčiau, kaip keitėsi, ar nesvyravo pati Freudo humanizmo samprata. Nekėliau sau tikslo daryti palyginimų, nes pritariu psichoanalitiko teiginiui: „Esame dabarties blogio veikiami taip neproporcingai, kad neturime teisės jo lyginti su tų laikų, kai dar negyvenome, blogybėmis.“ Vis dėlto tikėjausi, kad Freudas man padės geriau perprasti mūsų laikus, įvertinti šiandieninių įvykių poveikį politikai ir visuomenei.

Kaip ir prieš dvejus metus, jis nepateikė jokių galutinių atsakymų.