Ne paslaptis, kad COVID-19 smogė Italijai itin smarkiai: 2020 m. rugpjūčio duomenimis, koronavirusinė infekcija šioje valstybėje pareikalavo daugiau kaip 35 000 gyvybių2. Gana ironiška, kad daugelis idėjų apie epidemijų valdymą ir užkrečiamųjų ligų prevenciją, kuriomis vadovaujamės iki šiol, pavyzdžiui, karantinas ir atskiros infekcinės ligoninės užsikrėtusiesiems, atsirado būtent „juodosios mirties“ nusiaubtuose šiuolaikinę Italiją sudarančiuose miestuose. Šiame straipsnyje apžvelgsiu, kaip Giovanni Boccaccio (1313–1375) aprašo 1348 m. Florencijos marą Dekamerone, nes šis literatūrinis kūrinys ne tik įprasmino masinių praradimų sukeltą traumą, tapdamas kolektyvinės atminties apie Viduramžių marą dalimi, bet ir apibūdino įvairių visuomenės sluoksnių reakcijas į užklupusią problemą, kurios bus atpažįstamos ir daugeliui mūsų, gyvenančių koronaviruso pandemijos šešėlyje.
Istorikai paprastai išskiria tris maro pandemijas: VI a. Bizantijos imperijoje kilusį Justiniano marą, XIV a. prasidėjusią ir apie 400 metų trukusią antrąją maro bangą, ir XIX a. Azijoje kilusią ir XX a. viduryje pasibaigusią trečiąją šios ligos pandemiją. Dekamerone pasakojama būtent apie antrosios maro pandemijos pradžią Europoje, kur maras išplito tarp 1347 ir 1352 m. Įvairių šaltinių duomenimis, galėjo mirti apie 30–60 proc. Europos populiacijos, t. y. nuo 75 iki 200 milijonų žmonių3. Terminą „juodoji mirtis“ šiai pandemijai pavadinti 1350 m. sugalvojo belgų astronomas Simonas de Covino, pastebėjęs nepalankų planetų išsidėstymą4. Šiuo atveju žodis „juodoji“ atspindi ne simptomų pobūdį, o pasirinktas norint pabrėžti pandemijos siaubingumą. Gąsdino ne tik didelis mirtingumas, bet ir tai, kad Dekamerone aprašytos patirtys tebuvo tik pasaulinės pandemijos pradžia. „Juodoji mirtis“ – epidemijų cik¬las, kai maro protrūkiai kartodavosi intervalais maždaug nuo dvejų iki dvidešimties metų5. Pavyzdžiui, tarp 1361 ir 1528 m. Venecija patyrė 22 mažesnius maro protrūkius6.
Vertėtų nepamiršti, kad Boccaccio laikais buboninis maras Europoje pasirodė pirmą kartą per daugybę šimtmečių, taigi rašytojas aprašo susidūrimą su išties nepažįstamu pavojumi. Kai kalbame apie vakcinos nuo COVID sukūrimą per metus ar pusantrų, svarbu prisiminti, kad Viduramžių maras – tai liga, kurios pobūdis taip ir nebuvo iki galo suprastas iki pat trečiosios pandemijos pradžios, taigi dar 550 metų. 1894 m., stebėdami maro protrūkį Honkonge, prancūzų bakteriologas Alexandras Yersinas ir japonas Shibasaburo Kitasato nepriklausomai vienas nuo kito aptiko bakteriją Yersinia pestis. Tik tuomet iki galo suvokta, kaip maras sklinda iš tiesų: liga plito per blusų, užsikrėtusių maro bakterija ir pernešamų žiurkių, įkandimus7. Ypač palankus būdas marui plisti buvo užterštų grūdų gabenimas prekybos keliais, laivų ir armijų judėjimas. Įsitvirtinęs mikrobiologijos mokslas pamažu pakeitė Boccaccio laikais populiarią ir iki XIX a. vyravusią miazmos teoriją – įsitikinimą, kad, nepalankiai išsilygiavus planetoms, ligos atsiranda iš užteršto „blogo“ oro8. Į priekį žengiantys genetikos tyrimai leidžia vis tiksliau atsakyti į klausimus apie Juodąją mirtį, kurie iki šiol neduoda ramybės bioarcheologijos, klimato istorijos ir epidemiologijos mokslininkams.
1348 m. į Florenciją atkeliavusį marą Boccaccio matė savo akimis, kaip rašytojas ir sako Dekamerone. Rasti dokumentai liudija, kad maro metais jis galėjo dirbti kaip muitinės tarnautojas, prižiūrėjęs į miestą ir iš jo karantino sąlygomis judančias prekes9. Manoma, kad Dekameroną Boccaccio pradėjo rašyti netrukus po maro epidemijos pradžios ir baigė apie 1353 m. Taigi Dekameronas – knyga, atsiradusi iš ir dėl maro, kuri tiesiogiai ir netiesiogiai bando atsakyti į klausimus: kaip gyventi su netikrumu ir nežinomybe? Kaip reaguoti į ligos sukeltą pavojų gyvybei ir įprastam gyvenimo būdui? Kaip rasti jėgų juoktis taip arti tragedijos?
Nors kai kas galbūt tikėtųsi, kad kūrinys, sukurtas maro metais, turėtų atspindėti niūrią laikotarpio nuotaiką, ne veltui Dekameronas dažnai vadinamas žmogiškąja komedija. Knyga prasideda, kai, Florencijoje siaučiant marui, Santa Maria Novella bažnyčioje susitinka septynios jaunos moterys ir trys vyrai. Jie, saugodami savo sveikatą, nusprendžia palikti miestą ir pabėgti į vilą netoli Florencijos. Čia jie gyvena savotiškoje paralelinėje realybėje, kur uždarame sode mėgaujasi žydinčiomis gėlėmis, muzika ir dainomis, o kasdienių poreikių aprūpinimą palieka tarnams. Kiekvieną dieną jaunuoliai išrenka karalienę ar karalių, atsakingą už dienos tvarką ir istorijų pasakojimą.
Būtent šios istorijos knygoje ir yra svarbiausios. Jų veikėjai papasakoja visą šimtą, kasdien dešimt istorijų per dešimt dienų. Pagal šį pasakojimo laiką ir yra pavadinta knyga: pavadinimą Dekameronas sudaro graikiški žodžiai „dešimt“ ir „diena“. Kasdien pasikartojančios veiklos, kaip ir organizuotas būdas pasakoti istorijas, nuo maro bėgantiems veikėjams išlieka labai svarbūs, nes jie supranta laimę kaip dalyką, kuriam reikalinga struktūra. Kaip sako Boccaccio savo veikėjos Pampinėjos lūpomis, „niekas netrunka ilgai, jeigu neturi apibrėžtos formos“10. Būtent nuo šios tvarką praradusios visuomenės visi dešimt ir bėga, tikėdamiesi iš naujo patirti bendrystės jausmą Fiesolės kalvose. Nors iš Florencijos keliauja visą dieną, jaunuoliai niekur nemato ligotų žmonių ar maro pėdsakų. Dekamerono istorijose taip pat pasakojama apie meilės nuotykius, iširusias šeimas, sąmoju apdovanotas damas, bandančias pergudrauti likimą, – apie viską, tik ne apie marą. Ne tik knygos veikėjai, bet ir skaitytojai gali užmiršti marą tol, kol knygos pabaigoje jaunuoliai pradeda galvoti apie grįžimą į Florenciją. Vienintelė Laureta pažeidžia šią taisyklę, trečioje šeštos dienos istorijoje užsimindama, kad jos pasakojimo veikėja Madonna Nonna dei Pulci mirė nuo Florencijoje siaučiančios ligos. Nei malonumų kupinas sodas, nei apie juos pasakojamos istorijos nepakeičia skaudžios realybės, egzistuojančios už sodo sienų, ir nebando to daryti. Tačiau Dekameronas atliepia itin žmogišką poreikį, t. y. norą retkarčiais atsitraukti nuo kasdienio ir nenumaldomo realybės šauksmo. Knyga nebando pasiūlyti atsakymų apie gyvenimo prasmę ar pomirtinę realybę, bet veikiau suteikia galimybę bent trumpam pamiršti nerimą ir širdgėlą primindama, kad nerimo kupinos dienos gali tapti kur kas malonesnės, jei jas puoš sąmojis, grožis, įdomios istorijos, draugystė, mandagumas ir socialumas.
Aiškus moralas Dekamerono istorijose sunkiai randamas: vienos istorijos siunčiama žinutė neretai paneigia kitą. Galbūt tai ir yra knygos pamoka: autoriui vilties teikia žmogaus prigimties įvairovė, psichologinis atsparumas, leidžiantis tinkamai priimti ir išnaudoti užklupusias sėkmes ir nesėkmes, kuris tampa ypač svarbus nepaaiškinamos ligos akivaizdoje. Kiekvienas atras savo mėgstamiausią Dekamerono istoriją: jose nesibodima kalbėti nei apie kūniškus malonumus, nei apie pradedančius įsigalėti pirklių ir miestiečių klasės nuotykius, nei apie vienuolių nuklydimus. Tačiau bene garsiausia Dekamerono dalis – autoriaus įžanga, kurioje Boccaccio paaiškina kūrinio atsiradimo aplinkybes: knyga galėjusi būti parašyta tik bendros suirutės, užklupusios Florenciją, kontekste. Rašytojas siekia susisteminti savo kartos patirtį, bandydamas paaiškinti tiek maro kilmę, tiek jo simptomų kompleksą.
Boccaccio teisingai pastebi, kad maras prasidėjo „Rytų kraštuose“, o vėliau „atplūdo ir į Vakarus“ (p. 9), tačiau tiksli ligos atsiradimo vieta vis dar nėra nustatyta. Įvairios teorijos maro kilmės vieta laiko Kiniją, Himalajų zoną, Kirgizstaną, Šiaurės Iraką arba pietinę Rusijos dalį11. Iš čia ligą išplatinti per prekybą ir užkariavimus galėjo mongolų raiteliai, karavanai, laivai ir armijos. Aišku viena – maras į Siciliją atkeliavo 1347 m., iš kur pateko į žemyninę Italijos dalį12.
Boccaccio tiksliai aprašo užsikrėtimo požymius: susirgusysis maru imdavo karščiuoti, jį krėsdavo drebulys, pykindavo, pilvą raižydavo skausmai, oda parausdavo arčiausiai blusos įkandimo vietos. Vėliau po oda susidarydavo bubonai – skausmingi limfmazgių patinimai, dažniausiai kirkšnių ir pažastų zonose: „kai kurie iš jų išaugdavo didumo sulig vidutiniu obuoliu ar kiaušiniu“ (p. 10). Dauguma pacientų mirdavo per 2–7 dienas nuo užsikrėtimo. Boccaccio taip pat pastebi, kad ligos simptomai ne visuomet ir ne visur būdavę vienodi: liga Florencijoje „reiškėsi ne taip, kaip Rytuose“ (p. 10). Šis juodosios mirties aspektas ilgai glumino ir šiuolaikinius mokslininkus. Dabar manoma, kad simptomų įvairovę gali paaiškinti buboninį marą lydinčios antrinės formos: septiceminis maras kyla dėl kraujo užkrėtimo, o pneumoninio maro metu bakterija patenka į plaučius13. Šie maro variantai pasižymėjo itin dideliu mirtingumu.
Iš Boccaccio aprašymo jaučiamas nusivylimas medicina ir gydytojais, negalinčiais nei nuspėti, nei išgydyti ligos: „Nuo šios ligos negelbėjo nei gydytojų patarimai, nei jokie vaistai. Gal čia kalta buvo ligos prigimtis, o gal neišmanėliai gydytojai (kurių, aplenkiant saujelę mokytų daktarų, tuomet buvo privisę devynios galybės, tiek moterų, tiek ir vyrų, neturinčių jokio supratimo apie mediciną)“ (p. 10). Medikus galėjo klaidinti tiek simptomų įvairovė, tiek ribotas maro priežasčių suvokimas. Kaip rašo Florencijos kronikų autorius Matteo Villani, gydytojai „neturėjo nei paaiškinimų, nei vaistų, nesvarbu ar vadovavosi gamtos mokslais, ar medicina, ar astrologija. Nors gydytojai lankė ligonius ir davė patarimus, jų pacientus ištikusios mirtys buvo pats tikriausias įrodymas, kad visos tariamos jų žinios buvo niekinės“14. Nesulaukdami pagalbos iš gydytojų, florentiečiai dažnai kliaudavosi išgydyti žadančiais vaistininkais, barzdaskučiais, kunigija, net raganomis15.
Nesant patikimų prevencinių metodų, visi saugojosi nuo maro kaip išmanydami. Daugelis prašydavo šventųjų užtarimo, nors Boccaccio ir abejoja jo efektyvumu: „Nieko nepadėjo nė nužemintos, dievobaimingos maldos, ne sykį, o daug kartų siunčiamos dangun per iškilmingas procesijas ar kitokias apeigas“ (p. 10). Nors iš pradžių dažniausiai buvo meldžiamasi vietiniams kaimo ar miestelio šventiesiems arba Mergelei Marijai, maro epidemijoms siaučiant, XV a. išpopuliarėjo pirmiausia su maru siejami šventieji, tokie kaip šv. Sebastijonas ir šv. Rokas, taip pat jiems skirtos procesijos. Nėra visiškai aišku, kaip Romos imperijos laikų kankinys Sebastijonas tapo maro globėju. Sebastijonas tradiciškai vaizduojamas subadytas strėlių, taip atspindint jo nukankinimo būdą, o strėlės nuo pat senovės graikų laikų siejamos su dievų sukeltomis epideminėmis ligomis, taigi gali būti, kad šis ryšys paskatino Sebastijono, kaip maro šventojo, kulto atsiradimą16. Kur kas aiškesnė šv. Roko istorija, kuris ne tik padarė daugybę gydymo stebuklų Šiaurės ir centrinėje Italijoje, bet ir pats persirgo maru. Vertėtų paminėti, kad krikščioniškos misijos įkvėptos organizacijos daug prisidėjo kovojant su maro pasekmėmis. XIII a. Florencijoje įkurta Gailestingumo brolija (La Misericordia) transportuodavo sergančiuosius ir laidodavo mirusiuosius. Nors duobkasiams ir nešikams buvo mokamas atlyginimas, brolijos nariai šiuos darbus atlikdavo neatlygintinai, vedami krikščioniško gailestingumo ir noro padėti vargingesniems visuomenės sluoksniams.
Kaip vieną iš populiarių būdų apsisaugoti nuo maro Boccaccio aprašo metodą, kurį dabar galbūt pavadintume aromaterapijos atmaina. Tai kvapnių žolelių ir gėlių, tariamai gryninančių orą, uostymas: florentiečiai „neužsisklęsdavo namie, o vaikščiojo visur, pasiėmę kas gėlių, kas kvapnių žolynų, kas įvairių aromatingų šaknelių, kurias dažnai uostė manydami, kad labai gera tokiais kvapais gaivinti savo smegenis“ (p. 12). Kadangi buvo manoma, kad maras plinta per užkrėstą orą, italai ant grindų palikdavo nuluptus svogūnus ar šviežią pieną, kuris manyta, kad gali sugerti nuodingus garus. Dėl šios priežasties dezinfekuojant maro paveiktus namus buvo deginamos žolelės ir prieskoniai17.
Maro gydytojas – daugeliui gerai pažįstama Venecijos karnavalo kaukė. Darbo metu gydytojai iš tiesų dėvėdavo kostiumus, atspindinčius įsivaizdavimą, kaip geriausia apsisaugoti nuo maro. Maro gydytojai turėjo medinę lazdą su sidabro užrašais ir sparnuotu smėlio laikrodžiu, primenančiu, kad laikas be paliovos bėga (tempus fugit), padedančia apžiūrėti pacientą, išlaikant saugų atstumą. Odinis, vašku dengtas apsiaustas ir odinės pirštinės sumažindavo kontaktą su užkrėstu oru, tačiau bene svarbiausia kostiumo dalis buvo kaukės snape laikomos žolelės, padedančios dezinfekuoti įkvepiamą orą. Manyta, kad širdis – tai organas, kuriam labiausiai kenkė užkrėstas oras, taigi ją labiausiai reikėjo „gaivinti“18. Laikant žoleles prie pat nosies, jų aromatas galėjo lengvai pasiekti širdį ir ją apsaugoti. Venecijoje šiam tikslui buvo naudojamas teriakas – įvairių dalykų mišinys, Viduramžiais naudotas kaip universalus vaistas ir priešnuodis. Pirmasis teriaką sukūrė Nerono gydytojas kretietis Andromachas, tačiau venecijiečiai sugalvojo savo versiją, kurią sudarė 60 ingredientų, tokių kaip opiumas, medus, cinamonas ir gyvačių nuodai. Venecijos Respublika turėjo šių vaistų monopolį ir sėk¬mingai pardavinėjo teriaką iki XIX a. antros pusės19. Tiesa, nežinia kiek iš tiesų teriakas padėjo gydytojams. Iš 18 Venecijoje 1348 m. registruotų maro gydytojų penki mirė, o 12 bijodami užsikrėsti pabėgo ar pasislėpė20.
Boccaccio labiausiai stebina, kad marą gali platinti ne tik ligoniai, bet ir jų daiktai: „[S]veikieji užsikrėsdavo maru ne tik šnekėdami ar bendraudami su ligoniais, ši liga prilipdavo netgi palietus drabužius ar kokį kitą sergančiojo čiupinėtą ar naudotą daiktą“ (p. 10). Tai skatino vengti bendravimo su ligoniais ir saugotis į miestą iš išorės patekusių daiktų. Supratus šią problemą, XVI a. daugiau kaip 100 žmonių buvo atsakingi už į Veneciją transportuojamų prekių dezinfekciją. Prieš patekdamos į miestą jos turėjo būti laikomos gryname ore, tuomet valomos ir purškiamos kvapiosiomis medžiagomis. Manyta, kad medžiagos ir kailiai ypač pavojingi infekcijos plitimui. Labiausiai buvo bijoma dėvėtų drabužių prekeivių, nes jie neretai perparduodavo maro ligonių drabužius. Kadangi buvo manoma, kad užkrėstas oras gali laikytis medžiagoje, buvo draudžiama pirkti naudotą vilnonį ar šilkinį audinį, apie tai nepranešus sveikatos tarybai, kuri užtikrindavo audinio išvalymą ir išduodavo leidimo naudoti sertifikatą21. Iš Boccaccio aprašymo matome, kad jau XIV a. florentiečiai susidūrė su ta pačia dilema, su kuria gyvename šiandien: kaip atpažinti ir išvengti galimai užkrėstų paviršių ir daiktų?
Boccaccio aprašo daugybę neigiamų maro pasekmių pamatinėms visuomenės vertybėms. Maro aukos mirdavo neapraudotos ir, anot rašytojo, buvo laidojamos viena ant kitos „kaip prekės laivuose“ (p. 14): „Žmonės mirdavo ne tik neapsupti būrio moterų, bet daug būdavo ir tokių, kurie apleisdavo šį pasaulį be jokių liudininkų, ir tik retai kurį velionį palydėdavo graudulingos artimųjų raudos ir karčios ašaros“ (p. 13). Nors vienišumas mirties akivaizdoje skamba skausmingai ir mūsų ausims, atimta galimybė gedėti ir ramiai sutikti mirtį turi būti įvertinta Viduramžių kontekste, kai susiformavo ištisa ars moriendi, meno mirti susitaikius su Dievu ir aplinkiniais, tradicija. Mirusiojo bendruomenė buvo atsakinga už krikščioniško palaidojimo užtikrinimą, tačiau maro aukų laidojimas dažnai vyko už parapijos, taigi ir bendruomenės, ribų.
Vertėtų paminėti, kad organizuotas nusikalstamumas taip pat padidėjo. Vargingesni ir suktesni žmonės stengėsi pasipelnyti iš krizės, vogdami vertingus daiktus iš neprižiūrimų namų: „Daugumas namų tapo bend¬ra nuosavybe, ir pašalietis, įžengęs į juos, jausdavo lyg tikras šeimininkas“ (p. 11). Sakoma, kad Ticianui sergant maru 1576 m., plėšikai įsibrovė į jo namus ir juos apvogė, dailininkui gulint mirties patale, galbūt vis dar nepraradus sąmonės22.
Dar viena svarbi Boccaccio įžvalga – tai, kad elgesio tendencijos ligos akivaizdoje buvo užkrečiamos ne ką mažiau nei pats maras. Artimiesiems tapus užsikrėtimo galimybės simboliu, ant kortos buvo pastatomi visi socialiniai ryšiai ir bendruomenės vieningumas: „[M]iestelėnas vengė miestelėno, kaimynas nesirūpino kaimynu... brolis apleisdavo brolį, dėdė sūnėną, sesuo brolį ir dažnai žmona vyrą... tėvai ir motinos vengė lankyti ir prižiūrėti savo vaikus, lyg jie būtų svetimi“ (p. 12). Kaimynams ir šeimai palikus sergančiuosius, Giovannis Baldinuccis rašo, kad „gyvieji pavydi mirusiesiems“, nes jiems tampa neprieinama paguoda, kurią suteikia sakramentai, gydytojai ir teisingumo vykdytojai23. Boccaccio leidžia suprasti, kad svarbu rasti tinkamą balansą tarp sergančiųjų vengimo, saugant savo sveikatą, ir supratimo, kad, sveikiesiems apleidus sergančiuosius, didelis mirtingumas gali būti ne tik Dievo bausmė, bet ir žmonių kietaširdiškumo pasekmė.
Nors Boccaccio mini judėjimo apribojimus mieste ir iš jo („tam tyčia skirti pareigūnai apvalė miestą nuo visokiausių nešvarumų, buvo uždrausta čion įvežti ligonius, išleista daugybė patarimų, kaip saugoti sveikatą“, p. 9–10), daugelis reformų ir institucijų, atsakingų už maro suvaldymą, atsirado jau vėliau, remiantis sukaupta skaudžia patirtimi. Venecijos Respublika nuo 1432 m. įdarbino du pizzigamorti arba beccamorti, miesto sanitarus ir mirusiųjų lydėtojus; vėliau jų skaičius išaugo24. Jie buvo atsakingi už sergančiųjų plukdymą į maro ligonines, užkrėstų daiktų valymą ir namų dezinfekavimą. Daiktų ir žmonių transportavimas buvo atliekamas valtimis, kurios, jei baltos, buvo skirtos sergantiesiems, o juodos – mirusiesiems. Pizzigamorti buvo leidžiama vaikščioti tik dienos šviesoje, prie kojų prisirišus žalvario varpelius; sveikieji jų nemėgo ir traukėsi kuo toliau25. Kituose Italijos miestuose taip pat atsirado nuolatinės už sveikatos apsaugą atsakingos tarybos ir mirčių registravimo sistema.
Valstybių, miestų ir individų karantino privalumai ir trūkumai jau Viduramžiais buvo intensyvių debatų klausimas. Terminas „karantinas“ kilęs iš žodžio quaranta, keturiasdešimt, žyminčio dienų, kurias jūreiviai, kroviniai ir ligoniai turėjo izoliuotis nuo aplinkinių, skaičių. Pirmasis lazaretas, arba izoliacinė ligoninė, galėjo būti įkurta Dubrovnike jau 1377 m. Pati Venecija pasistatė pirmąją izoliacinę ligoninę 1403 m., o praėjus dar dviem dešimtmečiams, kur kas didesnį Lazzaretto Vecchio26. Nors žinoma, kad apie 73 proc. patekusiųjų į lazaretus mirdavo, tačiau maro ligoninių sistema padėjo sergantiesiems gauti medicininę, religinę ir finansinę pagalbą27. Kadangi Florencijos respublikoje lazaretas atsirado tik XVI a. pradžioje, susirgusieji turėjo karantinuotis namuose, o nesilaikant karantino reikalavimų, grėsė viso turto konfiskavimas. Net ir pasibaigus karantinui nebuvo leidžiama nuomoti kambarių ar pakeisti nuomininkų dar šešis mėnesius, nes buvo bijoma, kad maro sukėlėjai tiek laiko gali išgyventi uždarose patalpose28. Įdomu tai, kad Renesanso laikais dabartinę Italiją sudarantys miestai-valstybės ne tik darė įtaką likusios Europos dalies menui, architektūrai ir kultūrai, bet ir buvo pavyzdžiai, kaip pritaikyti efektyvius maro plitimo stabdymo metodus. Italijos administracijos reakcijos į marą buvo laikomos standartu, į kurį reikėtų lygiuotis, Centrinėje ir Šiaurės Europoje29.
Maro pabaigą Italijoje visuomet ženklino kūrybingumo proveržis ir pasipylę naujų koplyčių, altorių paveikslų, freskų užsakymai. Pavyzdžiui, Venecijai ypač smarkiai smogusių maro epidemijų pabaigai pažymėti buvo pastatytos Atpirkėjo bažnyčia (Il Redentore, 1592) ir barokinė Santa Maria della Salute (1687), puošianti Didįjį Kanalą ir iki šiol džiuginanti miesto lankytojus. Dekameronas – taip pat maro epidemijos palikto kultūrinio paveldo dalis, tiek įprasminanti išgyventą skausmą, tiek skatinanti žvelgti į priekį. Knyga netgi galėjo turėti įtakos maro traktatams ir sveikos gyvensenos patarimų knygoms. Kadangi buvo manoma, kad melancholija skatina ligos plitimą, tad poilsis, pramogos ir ypač istorijų pasakojimas sudaro nemažą dalį maro profilaktikos rekomendacijų traktatuose, parašytuose jau po Dekamerono pasirodymo. XIV a. antroje pusėje Florencijoje tapo gan įprasta susiburti užmiestyje ir pasakoti bei skaityti istorijas, kaip ir darė Boccaccio veikėjai30.
Boccaccio idėja, kad išblaškančios ir atitraukiančios istorijos gali padėti neramiais laikais, išlieka aktuali iki šiol. Tai rodo balandžio pabaigoje Jungtinės Karalystės naujienų portaluose pasirodžiusi žinia, kad Dekamerono pardavimai išaugo net 288 proc.31 Dekameronas – tai knyga, į kurią norisi atsigręžti sunkumų akivaizdoje, galbūt dėl to, kad net ir sunkiausiu metu Boccaccio skatina žvelgti į priekį: „Kaip begalinis džiaugsmas užsibaigia skausmu, lygiai taip, negandoms praslinkus, vėl stoja ramybė“ (p. 9), – sako rašytojas. Sutinkant neapibrėžtumo kupinus laikus, norisi tikėtis, kad bokačiškas optimizmas, persipynęs su realistiniu žmogaus ribotumo vertinimu, leis pažvelgti į sunkumus su vilties ir ryžto kupina nuotaika.
AISTĖ KILTINAVIČIŪTĖ (g. 1993) – Kembridžo universiteto magistrė, šiuo metu jame tęsia italų literatūros doktorantūros studijas. Domisi Viduramžių ir Renesanso italų literatūra, ryšiais tarp Anglijos ir Italijos literatūros tradicijų. Rengiamoje disertacijoje analizuoja sapnus ir vizijas Dante’s kūryboje.
1 Elisabeth M. Alford, „Thucydides and the Plague in Athens: The Roots of Scientific Writing“, in: Written Communication, 1998, t. 15, nr. 3, p. 361–383; Joseph J. Fins, „Pandemics, Protocols, and the Plague of Athens: Insights from Thucydides“, in: The Hastings Center Report, 2020, t. 50, nr. 3, p. 50–53.
2 Pasaulio sveikatos organizacija, in: https://covid19.who.int/region/euro/country/it, (2020-08-20).
3 Christian J. Mussap, „The Plague Doctor of Venice“, in: Internal Medicine Journal, 2019, t. 49, nr. 5, p. 672; Remi Chiu, Plague and Music in the Renaissance, Cambridge University Press, 2017, p. 1.
4 „Black Death, Plague, and Pestilence (Terms)“, in: The Encyclopae¬dia of the Black Death, edited by Joseph P. Byrne, Santa Barbara, CA and Oxford: ABC-Clio, 2012, p. 52.
5 Louise Marshall, „Manipulating the Sacred: Image and Plague in Renaissance Italy“, in: Renaissance Quarterly, 1994, t. 47, nr. 3, p. 486.
6 Brian Pullan, Crisis and Change in the Venetian Economy in the Sixteenth and Seventeenth Centuries, Oxford: Taylor & Francis, 2005, p. 151.
7 Guido Ruggiero, The Renaissance in Italy: A Social and Cultural History of the Rinascimento, Cambridge University Press, 2015, p. 118–120.
8 „Miasma Theory“, in: The Encyclopaedia of the Black Death, p. 235–236; Carlo Cipolla, Miasmas and Disease: Public Health and the Environment in the Pre-industrial Age, translated by Elizabeth Potter, Yale University Press, 1992.
9 Stephen Milner, „Three Decrees of Separation: Community, Culture and Contagion in Pre-modern Italy“, in: The British School at Rome, 2020-06-24.
10 [L]e cose che sono senza modo non possono lungamente durare; vertimas – A. K. Toliau tekste esančios citatos pateikiamos iš: Džovanis Bokačas, Dekameronas, vertė Edvardas Viskanta, Kaunas: Jotema, 2012.
11 „Black Death: Origins and Early Spread“, in: The Encyclopaedia of the Black Death, p. 48–51; Peter Christensen, „Appearance and Disappearance of the Plague: Still a Puzzle?“, in: Living with the Black Death, edited by Lars Bisgaard and Leif Søndergaard, Odense: University of Southern Denmark Press, 2009, p. 11–22.
12 „Black Death (1347–1352)“, in: The Encyclopaedia of the Black Death, p. 44.
13 Guido Ruggiero, op. cit., p. 120.
14 Shona Kelly Wray, „Boccaccio and the Doctors: Medicine and Compassion in the Face of Plague“, in: Journal of Medieval History, 2004, t. 30, p. 303; vertimas – A. K.
15 Catherine Jenkins, „Curing Venice’s Plagues: Pharmacology and Witchcraft“, in: Postmedieval, 2017, t. 8, nr. 2, p. 202–208.
16 Remi Chiu, „The Cult of St. Sebastian“, in: Plague and Music in the Renaissance, p. 139–181.
17 „Disinfection and Fumigation“, in: The Encyclopaedia of the Black Death, p. 120–121.
18 Christian J. Mussap, op. cit.
19 Catherine Jenkins, op. cit., p. 203; Remi Chiu, Plague and Music in the Renaissance, p. 208–212.
20 Joseph Patrick Byrne, Daily Life during the Black Death, London: Greenwood Press, 2006, p. 168.
21 Remi Chiu, Plague and Music in the Renaissance, p. 52–93; Ann G. Carmichael, „Contagion Theory and Contagion Practice in Fifteenth-Century Milan“, in: Renaissance Quarterly, 1991, t. 44, nr. 2, p. 213–256.
22 Erica Tietze-Conrat, „Titian‘s Workshop in His Late Years“, in: The Art Bulletin, 1946, t. 28, nr. 2, p. 76.
23 Giovanni Baldinucci, Quaderno: Peste, guerra e carestia nell’Italia del Seicento; cit. iš: John Henderson, Florence Under Siege: Surviving Plague in an Early Modern City, Yale University Press, 2019, p. 84.
24 Jane Stevens Crawshaw, „The Beasts of Burial: Pizzigamorti and Public Health for the Plague in Early Modern Venice“, in: Social History of Medicine, 2011–2012, t. 24, nr. 3, p. 572; Jennifer Gear, „Performing Plague: Antonio Zanchi and the Dynamics of Spectatorship at the Scuola Grande di San Rocco in Venice“, in: Renaissance Studies, 2017, t. 32, nr. 5, p. 708–737.
25 Stevens Crawshaw, op. cit., p. 574, 580.
26 „Lazarettos and Pest Houses“, in: The Encyclopaedia of the Black Death, p. 208–209; Stevens Crawshaw, Plague Hospitals: Public Health¬ for the City in Early Modern Venice, Farnham: Ashgate Publishing Limited, 2012.
27 Stevens Crawshaw, Plague Hospitals, p. 192.
28 John Henderson, op. cit., p. 101.
29 Samuel K. Cohn Jr, „Towards a New Public Health Consciousness in Medicine“, in: Cultures of Plague: Medical Thinking at the End of the Renaissance, Oxford University Press, 2009, p. 238–263; Katharine Park and John Henderson, „The First Hospital among Christians“: The Ospedale di Santa Maria Nuova in Early Sixteenth-Century Florence“, in: Medical History, 1991, t. 35, nr. 2, p. 164–188.
30 Martin Marafioti, „Post-Decameron Plague Treatises and the Boccaccian Innovation of Narrative Prophylaxis“, in: Annali d‘Italianistica, 2005, t. 23, p. 69–87.
31 David Sanderson, „Sales of Plague Novels Soar amid Coronavirus Lockdown“, in: The Times, 2020-04-23.