Paskutinėje Stalino kalboje ne šiaip buvo kalbama apie „kovinį pajėgumą“: nuskambėjo aiški užuomina apie Trečiąjį pasaulinį karą

Prieš 70 metų – 1952 m. spalio 5–14 d. – Maskvoje vyko SSKP XIX suvažiavimas, panaikinęs pasenusį kompartijos pavadinimą VKP (b). Suvažiavime pirmąkart pasisakė satrapai iš okupuotų Baltijos šalių, tarp jų ir Antanas Sniečkus. „Sjezdas“ atidarytas po 13 metų – tai ilgiausia pertrauka kompartijos istorijoje. Visą šį laikotarpį Stalinas manė, kad toks pompastiškas renginys tiesiog nebūtinas – visus pranešimus šaliai ir pasauliui 1940–1951 m. jis perduodavo darbo tvarka. Teiginys, kad suvažiavimą buvo sudėtinga surengti sovietų ir vokiečių karo sąlygomis, neatlaiko kritikos – per pilietinį karą, kai Rusijos centrą bolševikai kontroliavo prasčiau negu 5-ajame dešimtmetyje, suvažiavimai paprastai vykdavo kasmet. O tada jau net nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo praėję daugiau kaip septyneri metai.

Taigi vadas norėjo šaliai, savo satelitams, sąjungininkams, bendrininkams ir kitiems pataikūnams pranešti kažką nepaprastai svarbaus.

Pasak sovietologijos pradininko Abdurachmano Avtorchanovo, Stalinas „partijos suvažiavimuose uždraudė laisvą oratorinį meną. Kiekvienas kalbėtojas turėjo iš anksto pasirašytą tekstą pateikti SSKP CK“, o šįkart delegatų ir svečių kalbos buvo skirtos daugiausia tarptautiniams santykiams.

Palyginkime – VKP (b) XVIII suvažiavimas 1939 m. irgi surengtas po neįprastai ilgos pertraukos, jame pasakyta daug karingų kalbų, o nepraėjus nė pusmečiui Stalinas, sudarydamas paktą su Hitleriu, išprovokavo Antrąjį pasaulinį karą ir įsitraukė į jį kaip agresorius, pirmiausia prieš Lenkiją. Neatsitiktinai kompartijos XIX suvažiavimą atidarė minėto pakto signataras Molotovas