Saulei pasisukus vakarop, iš slėptuvės išlindo senas užutekio gyventojas karpis Mokas. Visą dieną kietai miegojo ir dabar jautėsi energingas ir išbadėjęs, todėl patraukė tiesiai į žinomus maitinimosi plotus. Užutekis – Moko gimtieji namai. Čia jis iš mažiausio ikriuko per šešerius metus išaugo į kiekvieno žvejo svajonę; tvirtas ir stambus kūnas, padengtas auksiniais žvynais, tarsi veidrodis spindėjo besileidžiančios saulės šviesoje, storas mėsingas lūpas puošė dvi poros judrių ūsiukų. Judrūs pelekai lengvai įveikdavo bet kokius atstumus ir niekada nepavedė šeimininko ilgose kelionėse ar sprunkant nuo priešo.
Mokui patiko gyventi šiame ramiame sraunios upės užutekyje. Pažįstamas kiekvienas kampelis. Gyventojų nedaug. Maisto į valias. Rojus, o ne gyvenimas. Deja, švarų užutekio vandenį ėmė drumsti prieš kelias savaites prie upės atklydęs brakonierius Šmakė. Šis žmogus negailestingai medžiojo upės gyventojus. Šmakė pasirodydavo tik naktimis. Spęsdavo įvairiausias žabangas, į kurias pakliūdavo nieko nenujaučiančios žuvys. Brakonieriaus išradingumui nebuvo ribų, kad priviliotų laimikį negailėjo nei laiko, nei investicijų. Gundė įvairiausiais skanėstais, kurių paragavusi alkana žuvis pakliūdavo ant aštraus kabliuko, o nuo jo į negailestingojo Šmakės krepšį. Jau daug draugų Mokas neteko per šį niekšą. Karpis nujautė, kad Šmakė nenurims tol, kol nepagaus jo – Moko arba tol, kol kas nors jo gerai nepamokys. Kol kas Mokui nesunkiai pavykdavo išvengti paspęstų Šmakės žabangų.
Karpis mėgo tą momentą, kuomet Šmakė ateidavo tikrinti spąstų. Pasislėpęs tyliai juokdavosi girdėdamas kaip jis plūstasi ir keikiasi radęs tuščius tinklus. Tačiau kas kartą pamatęs vėl besąs apgautas, brakonierius su dar didesniu atkaklumu stengėsi sugauti karpį. Kantriai stebėjo ir tyrinėjo vietas, kuriose Mokas mėgsta lankytis ir ėmė kantriai tykoti. Mokas nekreipė ypatingo dėmesio į Šmakės pastangas jį sugauti, gyveno savo gyvenimą ir tiek. Tačiau kitos užutekio žuvys nebuvo tokios patyrusios ir dažnai pakliūdavo ant Šmakės kabliuko. Užutekyje pasidarė nebesaugu. Reikėjo kažką daryti. Tik Mokas nežinojo ką. Kad ir kiek meškerių sulaužė, kabliukų nutraukė, tinklų suplėšė, Šmakė nė per nago juodymą nesirengė pasiduoti. Mokas žinojo, kad ši naktis kaip tik tinkama brakonieriauti ir Šmakė būtinai pasirodys. Todėl trūks plyš reikėjo sugalvoti planą ir padaryti taip, kad šis apsilankymas taptų paskutiniu. Bet pirmiausia reikia pasistiprinti. Tuščiu pilvu Mokas nemokėjo galvoti. Tad nieko nelaukdamas patraukė prie nuskendusio gluosnio, savo mėgstamiausios maitinimosi vietos.
Tuo metu krante skleidėsi vis gilėjančios vakaro sutemos. Saulei nusileidus, paupio karkluose pragydo lakštingala, kažkur visai šalia miškelyje ūbavo pelėda. Nuo upės kylantis rūkas lyg baltas debesis gaubė karklų krūmus ir mažai ką aplinkui buvo galima įžiūrėti. Tačiau gerai įsižiūrėjus galėjai pastebėti, kad užutekio krantu sparčiai žingsniuoja žmogus. Ši aukšta liesa žmogysta ir buvo baisusis brakonierius Šmakė. Vyras žirgliojo ilgomis kojomis, apautomis nudėvėtais guminiais batais, ant liesų pakumpusių pečių užsimetęs maskuojamąją neperšlampamą striukę, o pusę veido slėpė juoda sportinė kepuraitė su snapeliu, iš po kurio kyšojo ilgiausia nosis, panaši į erelio snapą. Šmakė žingsniavo spėriai, bet tyliai, beveik nesukeldamas jokio garso. Buvo patyręs brakonierius, todėl mokėjo laukinėje gamtoje elgtis taip, kad liktų nepastebėtas. Iš po kepurės snapelio skvarbios akys atidžiai tyrinėjo aplinką. Nors viską aplinkui gaubė tirštas rūkas, Šmakei tai nekėlė jokio rūpesčio. Tokiame rūke paprastas žmogus nieko nematytų ir bematant pasiklystų, o brakonieriui tai buvo ideali priedanga, pati ta pasislėpti iškilus pavojui būti sučiuptam. Vyras kaip tik priėjo vietą, kur dieną prieš paslėpė valtį.
Valtį jis slėpė kas kartą vis kitoje vietoje, meistriškai užmaskuodamas po medžių šaknimis, nusvirusiomis šakomis, ar lapų krūva, taip kad nė neįtartum ją ten esant, o pats puikiai atrasdavo savo slaptavietę. Šį kartą laivelis buvo paslėptas visai šalia nuskendusio gluosnio – mėgstamos Moko maitinimosi vietos. Rinkdamas iš dumblo gardžias kirmėlaites karpis pajuto, kaip valties dugnas stuktelėjo į vandens paviršių. Mokas sustingęs stebėjo kaip visai šalia jo vandens paviršiumi nuplaukė medinis luotas, kaip užgulti stiprių įgudusių rankų lengvais grybšniais vandenį skrodžia irklai. Tamsią naktį Šmakė išsiruošė vykdyti savo dar tamsesnių darbelių. Nieko nelaukdamas, pamiršęs vakarienę, Mokas nusekė paskui. Iš tolo stebėjo kaip brakonierius priplaukė vietą, kur buvo pastatęs pirmuosius tinklus. Matė kaip kyla į paviršių į žolę panašus rezginys. Karpio džiaugsmui, o Šmakės pykčiui – visiškai tuščias. Antrajame tinkle spurdėjo kelios nedidelės įkliuvusios žuvytės. Mokas girdėjo kaip Šmakė tylutėliai keiksnojasi dėl mažo laimikio. Susirinkęs tinklus nuplaukė toliau.
Staiga Moko galvoje žaibišku greičiu susidėliojo planas. Jie buvo visai netoli tos vietos, kur užutekis ribojasi su upe. Karpis jautė nuo upės atvilnijančias vėsias gaivinančias vandens sroves. Vos už kelių metrų savo vandenis plukdė srauni upė. Mokas nusprendė rizikuoti. Tylutėliai priplaukė prie pat valties ir netikėtai šoktelėjo iš vandens prieš pat apstulbusio Šmakės akis. Šmakė net išsižiojo, pamatęs savo svajonių laimikį taip įžūliai šokinėjant jam tiesiai prieš nosį. Kelias sekundes sėdėjo negalėdamas susičiaupti, tačiau greitai atsitokėjo ir puolė raustis valties dugne gulinčioje kareiviškoje kuprinėje. Na, o Mokas tuo metu paplaukė kelis metrus į priekį, upės link ir dar kartą šoktelėjo. Pro rūko maršką prasiskverbusioje mėnulio šviesoje blykstelėjo žvynais padengta galinga nugara. Šmakei net akys sublizgo ir dar labiau įniko raustis krepšyje.
Neilgai trukus brakonieriaus rankose atsirado keistas įrankis, panašus į ietį. Pavojingas ginklas, vadinamas harpūnu. Paprastai tokiu, tik gerokai didesniu, naudojasi banginių ar ruonių medžiotojai, bet šis, nors ir gerokai mažesnis pagal dydį, buvo ne ką mažiau pavojingas. Šmakė ėmė vynioti odinį ieties diržą ant riešo, o jo plonas lūpas perkreipė nieko gero nežadanti šypsena. Mokas karts nuo karto vis iššokdavo iš vandens. Tai arčiau, tai toliau nuo valties, bet kas kartą keliais centimetrais arčiau upės. Nė akimirkai karpis neprarado budrumo ir atidžiai sekė kiekvieną valtyje sėdinčio pavojingo vyro judesį. Ir gerai darė, nes kitaip būtų palydėjęs galvą. Vos tik Mokas pasiruošė paskutiniam šuoliui, skirtam paerzinti Šmakę, šis vikriu, veik nepastebimu judesiu paleido iš rankų ietį. Karpis vos spėjo kryptelėti į šalį uodegą ir harpūnas švilpdamas pralėkė pro šalį ir pliumptelėjo į dugną per metrą nuo žuvies. Patyliukais keikdamasis Šmakė parsitraukė ginklą atgal į valtį ir užgulė irklus, ketindamas priartėti prie grobio. Jis nė neketino pasiduoti, kaip tik atvirkščiai, seną vilką užvaldė medžioklės azartas. Šmakė prisiekė sau, kad šiąnakt jis negrįš namo be laimikio. Trūks plyš, bet šis karpis bus jo. Mokui kaip tik to ir reikėjo. Pamatęs, kad brakonierius užkibo ant jo kabliuko, Mokas iš džiaugsmo mostelėjo uodega ir nuplaukė dar arčiau upės. Žuvies kūnu nuvilnijo šalto vandens srovė. Mokas juto sraunią upės tėkmę. Karpis žinojo, kad labai rizikuoja, bet trauktis nebebuvo kur. Jis privalėjo pamokyti įžūlų brakonierių. Šmakė sekė paskui. Kas kartą sviesdamas harpūną ir kas kartą vis pro šalį, jis prarado budrumą ir nepastebėjo, kad artėja prie vietos, kur upė susilieja su užutekiu. Jau buvo girdėti kaip visai šalia tyliai šnara srovė. Teliko vienas nedidelis posūkis.
Mokas šį nedidelį lankstą įveikė vienu galingu yriu. Šiek tiek nutolo nuo persekiotojo. Pasisukiojo vietoje ir švystelėjo į orą, tuomet greitai nėrė atgal. Karpis buvo prie pat užutekio ištakų, todėl, neriant atgal į vandenį jį pagavo srovė ir bloškė į upę. Kovodamas su srove, Mokas prarado budrumą ir atsipeikėjo tik pajutęs stiprų smūgį. Kairį šoną nuvėrė aštrus skausmas. Harpūnas nubruožė žvynus ir perdrėskė peleką. Tačiau Mokas liko gyvas. Negana to, ieties smūgis išmušė jį iš pačiupusios srovės ir grąžino į ramų užutekio vandenį. Šmakė taip pat jautė smūgį. Jautė, kad tikrai kliudė žuvį ir tai dar labiau paakino nesisaugoti. Skubėdamas ir norėdamas priplaukti dar arčiau, visu svoriu užgulė irklus. Vienas yris, antras ir valtis tapo nebevaldoma. Šmakė nė nepastebėjo kaip iš ramaus užutekio įpuolė į galingą upės srovę, kuri čiupusi luotą ėmė nešti tarsi mažą skiedrelę.
Šmakė nebuvo kvailas, greitai susigaudė kas čia vyksta ir puolė irkluoti prieš srovę, tačiau uždelsė keliomis sekundėmis per ilgai. Valtį nunešė į upės vidurį, kur srovė galingiausia ir sunkiausia pasipriešinti. Irkluok neirklavęs. Šmakė dairėsi aplinkui galvoje karštligiškai ieškodamas plano. Matė kaip greitai tolsta užutekis su jame likusiu ir jį taip niekingai apgavusiu karpiu. Tačiau pykti nebuvo kada, reikėjo sugalvoti kaip išsigelbėti.
Šmakei ši upė buvo puikiausiai pažįstama. Kurgi nebus, juk šitiek metų čionai brakonieriauja. Vyras žinojo, kad šioje vietoje srovė labai stipri ir už štai to posūkio vanduo putodamas teka per slenksčius – dugne gulinčius didžiulius akmenis. Šmakė pabandė įbesti irklą į dugną ir taip pristabdyti valtį, bet srovė išmušė irklą jam iš rankų. Negana to, šis kotu skaudžiai tėškė jam į nosį. Net ašaros pasipylė ir akyse ėmė suktis žvaigždutės. Kol Šmakė iš skausmo gaudė orą, valtis nevaldoma artėjo prie akmenų slenksčių. Būtent dėl šių slenksčių upę buvo pamėgę vandens sporto aistruoliai. Nebuvo tokios vasaros, kad šioje vietoje nebūtų surengtos plaukimo valtimis varžybos. Akmeniniai slenksčiai tęsėsi apie šimtą metrų ir karštą saulėtą vasaros dieną tikrai smagu įveikti per akmenis besiveržiantį ir purslais besitaškantį vandenį, bandant išvengti kliūčių ir neišvirsti iš valties. Bet kai aplinkui tamsi, gaubiama rūko naktis, o tu esi vienas srovės nešamoje valtyje, sugurinta nosimi ir teturi vieną irklą, pripažink, džiaugsmas ne kaži koks. Taip spėjo pagalvoti Šmakė, prieš mediniam luotui teškiantis į patį pirmąjį akmenį. Tačiau Šmakė buvo vikrus. Nors teturėjo vieną irklą, šiaip ne taip išlaviravo per akmenų labirintus. Kelis kartus tik per plauką neišvirto iš valties. Kai praplaukė paskutinę akmenų sangrūdą ir pasiekė ramų vandenį, buvo kiaurai permirkęs ir mirtinai pavargęs. Valtis apdaužyta ir pilna vandens, o irklas lūžęs per pusę. Švito. Tekančios saulės spinduliai negailestingai draskė rūko maršką. Pakirdę paukščiai purtėsi nuo plunksnų nakties drėgmę ir skambiomis giesmėmis sveikino brėkštantį rytą.
Šmakę iš upės ištraukė vietiniai žvejai. Labai nustebo pamatę taip suniokotą valtį ir tokį nusikamavusį žymųjį brakonierių. Puolė klausinėti. Šmakei buvo gėda prisipažinti, kad jį, tokį kietą ir apsukrų vyrą, apgavo paprasta žuvis, todėl sukūrė istoriją, kad naktį jį vijosi pareigūnai, o jis bėgdamas nuo jų, netyčia pakliuvo į upės srovę, pametė irklą ir perplaukė slenksčius. Taip buvo įtikinamiau, o ir autoritetas nenukentės. Visi aplinkui žinojo, kad Šmakė brakonieriauja, todėl vyrai lengvai patikėjo papasakota istorija. Tik palingavo galvomis ir išsiskirstė, kalbėdami, kad kitam toks nuotykis būtų puiki pamoka, bet kažin ar Šmakei. Bet jie labai klydo. Vyrams išsivaikščiojus, Šmakė dar ilgai rymojo ant kranto, stebėdamas pro šalį tyliai tekančią upę. Prisiminė viską, kas šiąnakt nutiko. Šiurpas nukrėtė prisiminus, kaip vos per plauką nežuvo. Giliai atsiduso. Kėlėsi sunkiai. Maudė visą kūną. Pasisuko į valtį, siekdamas paimti daiktus. Tačiau valtis buvo tuščia. Nebuvo joje nei kuprinės, nei tinklų, anei harpūno, tik ant dugno voliojosi kelios irklo nuolaužos. Tikriausiai viskas iškrito tuo metu, kai jis grūmėsi su akmeniniais slenksčiais. Šmakė pastovėjo, pasikasė pakaušį ir numojęs ranka nukūprino namų link. Iš pradžių ėjo sunkiai, bet pamažu atsitiesė, eisena pagyvėjo, o netrukus jau galėjai girdėti kaip jis linksmai švilpiniuoja pritardamas aplinkui skambančių paukščių balsams.
Mokas matė, kaip Šmakės valtis įsmuko į upės srovę. Kaip šis karštligiškai puolė irkluoti, bet buvo jau per vėlu. Lydėjo akimis upės viduriu tolstantį luotą, girdėjo kaip vyras jame jau plūstasi nebe patyliukais, o visu balsu. Buvo siaubingai pavargęs, skaudėjo sužeistą šoną. Mokas dar kurį laiką pasiklausė, o gal Šmakei pavyks apgręžti valtį ir grįžti atgal. Bet praslinko kelios minutės, paskui valandos, ėmė švisti, o Šmakė vis nesirodė. Mokas nurimo ir patraukė namo. Būtinai reikėjo pailsėti ir apžiūrėti žaizdas. Plaukti buvo sunku. Skaudėjo sužeistą peleką. Pamažu, neskubėdamas, karpis pasiekė savo namus – nuskendusį rastą, prie kurio prisiglaudęs gyveno jau kelerius metus. Pirmiausia, vos tik grįžęs, puolė apžiūrėti žaizdų. Tam reikalui turėjo į medgalį atremtą kriauklės šukę. Mokas iš prigimties buvo dabita, todėl nevengdavo žvilgtelėti į savo atspindį. Sužeidimai buvo nesmarkūs, šonas užgis ir žvynai ataugs. Labiausiai nukentėjo pelekas. Jį harpūnas perplėšė visiškai. Net kai sugis, kažin ar Mokas galės jį valdyti. Bet karpis buvo per daug pavargęs, kad galvotų apie tai, kas bus. Jis siaubingai norėjo miego, todėl nieko nelaukdamas įsirausė į dumblą ir užmigo kietu didvyrio miegu.
Na, o Šmakė grįžęs namo patraukė ne trobon, o tiesiai į daržinę, kur po šienu slėpėsi durelės į slaptą sandėliuką, kuriame rikiavosi visas brakonieriaus turtas. Ir ko tik čia nebuvo. Visokiausių įrankių įrankėlių skirtų žudyti žvėrims, medžioti paukščiams ar gaudyti žuviai. Didžiausiam žmonos ir kaimynų nustebimui, Šmakė vieną po kito tempė daiktus iš sandėliuko ir krovė į didelę krūvą kieme. Kai numetė paskutinį tinklą, iš kišenės išsitraukė žiebtuvėlį ir visą tą stirtą padegė. Susimąstęs stovėjo, žiūrėdamas kaip ugnies liežuviai glemžia jo taip sumaniai pagamintus brakonieriavimo įnagius. Stovėjo tol, kol viskas sudegė ir tik tuomet, kai nebeliko net žarijų, o viską padengė pelenai, švilpaudamas patraukė trobon ir net nenusivilkęs drabužių krito į lovą. Beveik iš karto pasigirdo tylus knarkimas, o nustebusi žmona tyliai uždarė duris ir kraipydama galvą nuėjo virti pietų.