Šaltas rudens lietus negailestingai merkė miestą. Vanduo be atotrūkio krito iš tamsių, dangų nugulusių debesų, kliokė lietvamzdžiais ir telkėsi į purvinus klanus, varvėjo nuo plikų medžių, dangun iškėlusių belapes šakas. Nesimatė net nuolatinio miesto gyventojų galvos skausmo – balandžių. Tupėjo susigūžę namų pakraigėse laukdami giedros. Praeiviai, susisupę į šiltus apsiaustus ir pasislėpę po margaspalviais skėčiais, stengėsi kuo greičiau pasislėpti šiltuose namuose ar kontorose, saugodamiesi pravažiuojančių automobilių, taškančių į šalis drumzlinas balas.
Lietų pro apleisto namo palėpės langą stebėjo senas benamis katinas vardu Piratas. Šį vardą katinas užsitarnavo viename mūšyje su šunimi praradęs kairę akį. Tuomet jis dar buvo jauniklis kačiukas. Šiandien Piratas patyręs kovotojas. Stengiasi išsaugoti vienintelę akį ir dar likusias paskutines gyvybes.
Piratas jau seniai gyvena šiame apleistame name. Patogumų, žinoma, jokių. O ir kam jų reikia? Svarbu, kad stogas virš galvos saugo nuo šalčio, lietaus ir sniego. Maisto taipogi netrūksta. Aplinkui šmirinėja riebios žiurkės, medžiok į sveikatą. Kai žiurkiena atsibosta galima ėdesio pasieškoti netoliese esančiame šiukšlyne. Ko tik žmonės neišmeta šiais laikais! Drąsiai galima surengti puotą skrandžiui. Žinoma, šiukšlyne už grobį tenka pakovoti ne tik su benamiais šunimis ir katėmis, bet ir su žmonėmis. Toks, tad, tas benamio gyvenimas. Kasdien pilnas kovos už išlikimą. Piratas jau labai seniai išmoko pamoką – jei gali bėk, jei ne – kaukis iki mirties, bet nepasiduok.
Jis ne visada buvo benamis. Kadaise turėjo ir namus, ir šeimą, kuri jį mylėjo ir lepino. Ir atsiliepdavo šaukiamas ne Piratu, o Princu. Bet atsitiko taip, kad šeimą ištiko skaudi nelaimė ir jie nebegalėjo rūpintis Princu – Piratu. Teko augintinį atiduoti. Ilgai šeimininkai ieškojo gerų namų Princui.
Gailėdami jį atidavė, kaip jiems atrodė, į patikimas rankas. Tačiau pakliuvęs į naują šeimą, Piratas pateko į čia gyvenančio išlepinto berniuko rankas. Tėvai jam leido viską, taip pat ir įsigyti katiną, kurį šis padauža visaip kankino. Neapsikentęs Princas vieną dieną paspruko. Bandė surasti senuosius namus, bet juose gyveno kiti žmonės, kurie augino piktą šunį. Štai per jį Princas ir tapo Piratu. Toje kovoje Piratas būtų atsisveikinęs su visomis devyniomis gyvybėmis, bet išgirdusi triukšmą į lauką išbėgo šuns šeimininkė ir išskyrė peštukus. Piratas suprato, kad šiuose namuose jo niekas nelaukia, anuose taip pat, todėl žaizdų laižytis patraukė į netoliese esantį parką. Ten ir prasidėjo jo valkatos gyvenimas. Pamažu sužeista akis užgijo, o Piratas tapo tikru katinu bastūnų. Pusė miesto pažinojo šį didelį juodai baltą katiną. Vieni vijo jį šalin, kraupdami nuo nuožmaus vienintelės akies žvilgsnio, kiti žavėjosi juo ir pasigailėję pašerdavo. O Piratas gyveno savo gyvenimą – į vienus nekreipė dėmesio, kitiems buvo savotiškai dėkingas, bet niekam nepriklausė ir niekuo nepasitikėjo. Labiausiai vengė kiemų, kuriuose girdėjo lojant šunis. Ne todėl, kad bijojo, o todėl, kad tapo išmintingesnis.
Piratas tarsi juodai balta iškamša tupėjo ant palangės ir stebėjo kaip per stiklą rieda lašai. Lijo jau kelias dienas. Katinui darėsi nuobodu nieko neveikti. Ėsti netrūko, bet kada galėjo susimedžioti riebią pelę, bet jau norėjosi išeiti į lauką, susitikti su kitais bastūnais, sužinoti paskutines naujienas. Tačiau kur tu eisi per tokią liūtį, vis tiek miestas kaip išmiręs.
Staiga jautri katino ausis pagavo kažkokį įtartiną garsą. Lyg čežėtų automobilio padangos. Kas gi čia dabar per tokį lietų sugalvojo šiukšles išvežti – pamanė sau Piratas? Kadangi namas jau daugybę metų stovėjo apleistas, žmonės pamažu jo kiemą pavartė sąvartynu. Iš pradžių veždavo tik statybines atliekas, vėliau ėmė gabenti senus baldus, bet šie ilgai neužsibūna, nes benamiai staigiai geresnius susitempia į savo lūšnas, o niekam nebetinkamus sukūrena.
Žiemą šis namas virsta tikru viešbučiu. Kai tik atšąla oras čia vienas po kito ima rinktis benamiai. Patalpas pasidalina faneros gabalais, šiferio lakštais, kartonu. Susitempia kieme rastus baldus ir žiemoja. Ištisus tris mėnesius netyla dainos, rietenos ir keiksmai.
Pavasarį vėl viskas ištuštėja. Būna kartais atklysta kokia kompanija, pernakvoja, patriukšmauja. Ryte išsinešdina, po savęs palikdami alkoholio ir nepraustų kūnų kvapą. Vienintelėje palėpėje tvyro tyla. Būtų žmonės ir Pirato valdas užėmę, bet mediniai laiptai į palėpę senų seniausiai sukūrenti. Piratas visiškai nekreipė dėmesio į apačioje apsigyvenančius žmones. Jis turėjo savo gyvenimą, jie savo ir kol vieni kitų nelietė viskas buvo puiku. Bastūnas įdėmiai klausėsi garsų lauke. Per lietaus šniokštimą girdėjosi kaip automobilis sustojo, trinktelėjo durelės ir beveik iš karto vėl pasigirdo variklio garsas. Mašina kieme ilgai neužsibuvo. Piratą pagavo smalsumas. Kas gi čia taip paslaptingai važinėja? Pakilęs nubindzeno prie kito lango, per kurį matėsi visas kiemas. Per apmusijusį langą ir nuo stogo tekančio lietaus maršką beveik nieko nebuvo galima įžiūrėti, bet nors ir viena akimi, Piratas įžvelgė, kad ant šiukšlių krūvos boluoja anksčiau nematytas daiktas.
– Hm, kas gi tai galėtų būti? – mąstė katinas. – Gal nusileisti žemyn pažiūrėti?
Bet lauke negailestingai pliaupė lietus, todėl Piratas nusižiovavo, pasirąžė ir pamiršęs paketą susirietė kampe pasnausti.
Pabudo pavakare. Apsidairė. Dangumi vis dar ritosi debesų tumulai, bet lietus virto lengva dulksna. Piratas nudžiugo. Pagaliau galės ištrūkti iš šios pabodusios palėpės. Atsargiai, tik jam vienam žinomu keliu nusileido žemyn. Palei duris susisupęs į seną apsiaustą miegojo žmogus. Piratas nė nepastebėjo kada šis benamis užklydo į jo valdas. Be garso lyg šešėlis pralėkė pro šalį, bet žmogus net nesukrutėjo. Išpuolęs į lauką stabtelėjo, pauostė. Nors senuosius kvapus negailestingai nuplovė lietus, aplinkui skleidėsi naujų kvapų puokštė.
Piratas jau ketino traukti savais keliais, kai jo dėmesį patraukė ant šiukšlių krūvos boluojantis daiktas, apie kurį jis buvo visiškai pamiršęs. Pasitaikė puiki proga apžiūrėti jį iš arčiau. Apsidairęs ar nieko aplinkui nėra, senasis katinas pasuko link šiukšlyno. Priėjus arčiau pasimatė, kad tai baltas maišelis. Ant šono puikavosi kažkokios parduotuvės logotipas. Piratas atsargiai sėlino artyn, stengdamasis iš kvapo išsiaiškinti kas galėtų būti tame ryšulyje.
Staiga, kai katinas buvo visai netoli paketo, šis sujudėjo. Piratas net šoktelėjo iš netikėtumo. Sustojo. Užuodė tykant pavojų. Tuomet iš to gniužulo pasigirdo tylus balselis. Tada dar vienas. Piratui tai visiškai nepatiko. Kas čia per gyvos šiukšlės? O paketas ėmė plyšauti vis garsiau, tuo pačiu metu įnirtingai judėdamas. Tie kas buvo viduje, stengėsi išsibrauti laukan. Katinas sustingęs stebėjo visa tai. Netrukus praplyšo maišo šonas ir į dienos šviesą galvą iškišo mažytėlaitis kačiukas.
Šalia išdygo dar viena susivėlusi galva. Abi be perstojo gailiai kniaukė. Katyčiai buvo vos poros savaičių amžiaus, tik tik pradėję matyti. Negailestingi žmonės atėmė juos iš motinos ir atvežę išmetė ant šiukšlių krūvos. Manė gal nusibaigs vargšyčiai nuo šalčio ar benamiai padarai nudaigos.
Piratas nustebęs spoksojo į tuodu. Visko per savo klajoklišką gyvenimą buvo matęs. Dažnai į šį kiemą žmonės atgabena jau nebereikalingų naminių gyvūnų. Tačiau tai būna jau paaugusios katės, arba šunys. Tokius mažus išmestus padarėlius senis regi pirmą kartą. Na ką padarysi, toks tas gyvenimas. Vargšiukai. Mažučiai visai, ilgai neišgyvens.
Palikęs ant šiukšlyno berėkiančius mažylius, Piratas patraukė savo keliais. Bastėsi ilgai, iki sutemų. Aplankė visas nuolatines vietas. Namo senį parvijo į vakarą vėl įsismarkavęs lietus. Einant pro kiemo tvorą senio ausis pasiekė gailus kniaukimas. Ak, mažyliai. Visai buvo pamiršęs naujuosius kiemo gyventojus. Šie nuo šiukšlyno sugebėjo nusigauti iki patvorio ir dabar spaudėsi po dideliu varnalėšos lapu, be perstojo šaukdami motiną. Piratas pabandė abejingai praeiti pro šalį. Ne jo reikalas visokie nususę katyčiai. Po kelių dienų jų čia nė kvapo neliks. Patvarkys žiurkės. Keista, kad iki šiol gyvi. Tačiau kažkas jo senoje sudiržusioje širdyje suspurdėjo. Stabtelėjo, pasuko galvą gailių balselių pusėn. Tiek to. Tyliai priėjo, pačiupo dantimis vieną nespėjusį atsitokėti kačiuką už sprando ir nusinešė namo link. Užsikeberiojo su nešuliu dantyse į palėpę, paliko kačiuką kampe, o pats nuėjo kito rėksnio. Netrukus palėpėje ritinėjosi du pūkų kamuoliukai. Piratas tupėjo atokiai ir stebėjo juos. Pats nesuprato kodėl taip pasielgė. Matyt senatvėje pasidarė sentimentalus. Ką jis su šiais dviem darys? Juk jiems reikia motinos pieno. Kitaip ilgai neišgyvens. O iš kur jis jo gaus? Iš gilaus susimąstymo Piratą pažadino apačioje pasigirdęs keiksmas. Katinukų kniaukimas pažadino apačioje miegojusį benamį. Šis savo ruožtu paleido gerklę prakeikdamas visą kačių giminę.
Piratui nieko kito neliko kaip prieiti prie katyčių ir juos nuraminti. Šie, pajutę šiltą kailį bemat nutilo ir murkdami ėmė glaustytis seniui apie kojas. Nutilo ir keiksmai apačioje. Kačiukai sušilę nuo jo kūno ėmė knapsėti nosytėmis. Jis ir pats pajuto, koks yra pavargęs. Atsargiai išsitiesė ant šono, o šalia prigludo du maži šilti kūneliai. Piratas jautė greitai plakant dvi širdeles. Nors buvo labai labai pavargęs, ilgai negalėjo užmigti. Nuo šio vakaro jo laisvas bastūniškas gyvenimas pasisuko visai kitu kampu. Buvo apie ką pamąstyti. Bet netrukus nuovargis, mažylių šiluma ir lietaus šnaresys įveikė ir jį. Senas, gyvenimo užgrūdintas katinas tapo tėvu.