Pokalbis su Almantu Samalavičiumi: ar atsiras nauja architektūros teorija, o gal ir praktikos perspektyva?

Vasarai baigiantis, pasirodė architektūros teorijai skirta, įvairiais atžvilgiais intriguojanti knyga „Architektūros teorija kitapus (post)modernizmo“ (Vilnius: Kultūros barai, 2021, 234 p.). Beje, lietuviškame kontekste tai pirmoji tokio pobūdžio antologija. Joje paskelbta keliolika tekstų, kurių autoriai – tarptautiniu mastu pripažinti šiuolaikiniai architektūros ir urbanistikos teoretikai bei praktikai iš įvairių šalių: Christopheris Alexanderis, Léonas Krieras, Jeanas Robert’as, Samiras Younesas... Pristatomi ne tik architektai, bet ir kitų sričių atstovai, nagrinėjantys miestokūros problemas, – anglų filosofas ir architektūros estetikas Rogeris Scrutonas, matematikas ir urbanistas Nikosas A. Salingarosas, vienas garsiausių šiuolaikinių neuromokslininkų Semiras Zeki’s...

Knygos pratarmėje rašoma „Šiais laikais galybę naujų problemų dirbtinei aplinkai kelia klimato kaita, beatodairiškas gamtos niokojimas, liūdni destrukcijos, kurią paskatino siaurai mechanistinis supratimas apie pasaulio sandarą, dominavęs praėjusiame amžiuje, padariniai. Daro žalą ir architektūros teorijos atotrūkis nuo tiksliųjų bei gamtos mokslų. Antologijos sudarytojas, kaip ir dauguma pristatomų architektūrologų, yra įsitikinęs, kad postmodernioji architektūros teorija, pretendavusi pakeisti ir papildyti išsekusią modernistinę retoriką, neįstengė įgyvendinti ambicingų sau išsikeltų uždavinių, nes iš esmės plėtojosi ideologizuoto modernistinio mąstymo paunksmėje...“

Architektė Dalia TRAŠKINAITĖ kalbasi su šios antologijos sudarytoju, rengėju ir tekstų vertėju (Kultūros barų bendradarbiu) Almantu SAMALAVIČIUM.