Prezidento mažutėliai

Prieš dvi savaites buvau regione – mačiau graudžiai apleistų pastatų (taip pat ir komercinės paskirties), išdaužytų langų, aukšta žole užžėlusių kiemų. Savininkai emigravo arba mirė. Kaip tik tuo metu radijas transliavo Dieveniškių gyventojų pasisakymus grėsminga čiabuvių leksika, lyg pabėgėliai būtų paties Lukašenkos Omonas. Lenkiškai ir rusiškai surašyti plakatų šūkiai juk irgi šį tą sako.

Viena moteris aimanavo nuo šiol bijosianti pasigrybauti ar pasiuogauti. Įdomu, ar jos giminėje kartais nėra dirbančiųjų Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje?.. Kur mokosi vaikai ir anūkai? Kokiomis kalbomis jie kalba? Vienas transparantas nunešė viską: „Mes – ne Dieveniškių kilpa, mes – Lietuvos ašara“ (ilsėkis ramybėje, didysis lietuvių poete). Dar tiktų kalambūras: Dieveniškės be Dievo.