Rašytojai, kurie savo talentą atskleidė ir tapyboje

Smalsiajam skaitytojui visai neseniai pristačiau dailininkų, kurie mėgo rašyti, sąrašiuką, tad pamaniau, kad bus labai taiklu, be galo nuoseklu ir net savaip šmaikštu prabilti apie žinomus rašytojus, kurie bandė tapyti arba tai darė tikrai ne prasčiau nei rašė. Nors dailininkas ir rašytojas Romualdas Lankausas yra pastebėjęs, jog „tapybai literatūros nereikia“, nes pasakojimas nėra jos misija, galima pastebėti, kad net jei rašymas ir dailė yra kiek skirtingos prigimties menai, jie puikiai vienas kitą papildo ir tikrai gali sutilpti vieno meistro prote, širdyje ir rankose.

Jei rašančių dailininkų visoje meno istorijoje surasti nėra taip lengva, tapančių rašytojų žvejyba visai neprailgsta. Štai paimkime kad ir į dailę nespjovusį Johaną Volfgangą Gėtę. Jis ne tik tapė, bet ir parašė visą veikalą, pavadinimu „Spalvotyra“, skirtą spalvoms aptarti. Arba imkime tapyti mėgusio romano „Skrydis virš gegutės lizdo“ autorių Ken Kesey. Arba 1939 metais Pulicerio premiją laimėjusį armėnų-amerikiečių rašytoją Williamą Saroyaną. Prieš rašydamas pjeses ar trumpąją prozą pastarasis piešdamas kūrybiškai apšildavo. Mes taip pat dar tik apšilome ir dabar jau galime drąsiai žengti prie kitų rašytojų, kuriuos traukė dailės pasaulis.

Džekas Keruakas

Džekas Keruakas tikrai visai neblogai tapė, nors kai kurie meno kritikai į jo vizualiąją kūrybą žiūrėjo ir tikriausia tebežiūri skeptiškai. 1956 metais rašytojas sakėsi galintis per kelis metus, jei tik panorėtų, tapti aukščiausio lygio tapytoju. Romano „Kelyje“ autorius ne kartą draugams prasitarė, kad jei nebūtų rašytoju, būtų dailininku. Keruako tapyboje galima aptikti abstrakčiojo ekspresionizmo bruožų, jo savitas stilius lyginamas su Anri Matiso braižu.

Keruakas nutapė moterį su gitara, popiežiaus Pauliaus II bei savo vyresniojo brolio, mirusio vos devynerių, portretus. „Tapau tik gražius dalykus“, – kartą sakė bytnikų judėjimo pradininkas. Keruakas tapė su namų eksterjerui skirtais dažais, kuriuos maišė su klijais, naudojo įvairias kitas priemones ir nevengė jas apjungti viename paveiksle. Jis net užrašė savo sugalvotas vizualiojo meno kūrimo taisykles. Jos skambėjo štai taip:

1. Naudok tik teptuką, negalima naudoti peilio norint maišyti, paskleisti ir nutrinti teptuko potėpius, nenaudoti pirštų nerealistiškoms linijoms įspausti;
2. Teptuką naudok spontaniškai, kitaip tariant, nepiešk, nesustok ir neatidėliok, netrink… riebiai tepk;
3. Tegul piešinys susiduria su fonu arba atvirkščiai [sic] teptuko pagalba;
4. Tapyk tai, ką matai prieš save. Jokios fantazijos;
5. Sustok, kai nori „tobulinti“ – jau nutapyta.

Kurtas Vonegutas

Kurtas Vonegutas yra vienas tų rašytojų, kurie nepatingėjo savo prozą iliustruoti piešiniais. Jei skaitėte romaną „Čempionų pusryčiai“, tikriausiai atkreipėte dėmesį į knygos puslapiuose kur ne kur pasirodžiusias tiesmukas ir primityvokas, bet tikrai ne pačias prasčiausias iliustracijas. Tai paties autoriaus rankų darbas. Ši elementari grafika savaip papildo tiesų ir atvirą literatūrinį Voneguto stilių. Rašytojo piešimu besižavintys kritikai net pastebi, jog be šių iliustracijų būtų prarandama didelė dalis Voneguto prozos žavesio. Beje, būtent Voneguto piešinius literatūros mėgėjai gana dažnai tatuiruojasi ant savo kūno.

Hermanas Hesė

1919 metais po Pirmojo Pasaulinio karo baisybių Hermanas Hesė grįžo į kūrybinį kelią. Subyrėjusi santuoka ir vienatvė – taip atrodė tuometinis rašytojo gyvenimas. H. Hesė apsigyveno nedideliame Šveicarijos miestelyje ir didelę dalį laiko skyrė akvarelių liejimui, kas menininkui buvo visai nauja sritis. Dailėje rašytojas buvo savamokslis, pagrinde tapė kraštovaizdžio elementus, mėgo sodrias spalvas ir švelnų šviesos žaismą. Hesė nupiešė nemažai šveicariško kraštovaizdžio perliukų, jo paveiksluose matome jaukius kuklius namelius, kalnus, šviesią gamtą. Tapyba rašytojui iš pradžių veikiausiai atstojo terapiją, vėliau tapo rimtu hobiu ir aistra. „Pagaliau radau savo pabėgimo nuo depresijos būdą. Pradėjau tapyti. Tai kažkas, ko nebandžiau anksčiau. Ar tai turės kokią vertę, nėra labai svarbu. Neturiu jokių iliuzijų, žinau, kad esu mėgėjas, tačiau mano mažos pastelės yra lyg eilėraščiai ar sapnai. Jie padeda man pabėgti nuo kasdienybės“. Tai vieno Hesės personažo, beje, dailininko, mintys, kurios veikiausiai didele dalimi atspindi paties rašytojo ryšį su daile.

Klodas Simonas

Klodas Simonas visų pirma buvo rašytojas, o visų antra – dailininkas, nors pirmieji jo žingsniai į meno pasaulį prasidėjo būtent su teptuku rankose. Rašytojas Johnas Calderis Klodo Simono kūrybą apibūdino kaip tapybišką. Nieko nuostabaus. Nobelio literatūros premijos laureatas savu laiku studijavo dailę Andrė Loto akademijoje Paryžiuje. Nuo to laiko tapyba gyvenime jį lydėjo lyg ištikima gyvenimo draugė. Vis dėlto Klodas Simonas tapytojas visuomenės akyse yra kiek užgožtas Klodo Simono rašytojo ir nieko čia nepadarysi.

Henris Mileris

JAV rašytoją Henrį Milerį, panašiai kaip ir H. Hesę, traukė akvarelės. Rašytojas tapybai skyrė net 60 savo gyvenimo metų, surengė ne vieną tarptautinę parodą. Henrio Milerio tapybą galima apibūdinti kaip jautrų, nuoširdų, spalvingą ir gyvybingą meną. Ar galėtume šiuos epitetus pritaikyti ir Milerio literatūrai? Tikriausiai taip. Bent iš dalies. Beje, Henris Mileris ne tik tapė, bet ir rašė apie tapybą. Ir draugavo su tapytojais. Pavyzdžiui, jį siejo artima bičiulystė su prancūzų dailininku Greigoire Michonze. Jei tik mėgstate Milerio kūrybą ir kada nors turėsite progą pakeliauti po Teksasą, būtinai užsukite į Ostino mieste įsikūrusį Teksaso universitetą, kur eksponuojamos rašytojo akvarelės.

Čarlzas Bukovskis

Į daugumos iš mūsų atmintį rašytojas Čarlzas Bukovskis įsirašė kaip plunksnos meistras. Vis dėlto jo meno darbų sąraše – ne vienas savotiškas paveikslas. Per savo gyvenimą Bukovskis nutapė daugiau nei tūkstantį paveikslų. Tapydamas rašytojas nebuvo išrankus priemonėms. Kai kurie paveikslai piešti akriliniais dažais, kiti – aliejiniais dažais, akvarele, kreidelėmis ar pieštukais. Pirmųjų Bukovskio knygų leidimų viršeliuose buvo atspausti jo piešiniai, todėl į literatūrą kūrėjas žengė lydimas dailės. Vėliau šie du menai buvo atskirti, nes tapydamas išskirtinai savo literatūrai menininkas prarado tapymo džiaugsmą.

Savo poeziją savais piešiniais yra išmarginęs Juozas Erlickas, Sylvia Plath už savo piešinius jaunystėje net gavo specialų apdovanojimą, o Giunteris Grasas nepasitenkino vien piešimu ir greta tapybos studijavo skulptūrą. Vieni rašytojai dailę griežtai atskyrė nuo literatūros, kiti, kaip įsitikinome, organiškai ja papildė savo rašymą. Jei tik kiti mūsų mėgstami klasikai rašytojai, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių netapė, būtų žinoję, kad mokslas vieną dieną įrodys, jog tapymas tobulina žmogaus savistabą ir atmintį, tikriausiai vieną kitą intensyvaus rašymo valandą būtų pakeitę valandėlėmis su teptuku ir drobe. Taigi, būsimieji meno titanai, jūs dar spėsite šią klaidą ištaisyti.