Viena iš mūsų kino studijos legendų byloja, kad jos peržiūrų salėje Žvėryne, Birutės gatvėje, buvo plojama du kartus: pirmą kartą po debiutinės Arūno Žebriūno novelės „Paskutinis šūvis“, antrą – po jo režisuoto miuziklo „Velnio nuotaka“ peržiūros. Pavyduoliai menininkai (tuo labiau su dideliais pinigais susiję kinematografininkai), žinia, per amžių amžius nesiskubindavo pripažinti kito sėkmę. Užtat nūnai, korektiškame ir nenuoširdžiame amžiuje, plinta kita mada – plojama nuolat ir atsistojus.
„Paskutinis šūvis“ filme „Gyvieji didvyriai“ drauge su kitomis kino novelėmis – Marijono Giedrio „Mums nebereikia“, Balio Bratkausko „Lakštingala“, Vytauto Žalakevičiaus „Gyvaisiais didvyriais“ – ilgai ilgai oficialiai atverdavo lietuvių tarybinio kino istoriją. Be architekto A. Žebriūno, novelių rinkinyje šauniai debiutavo ir M. Giedrys – piemenėlio vienos dienos istorija įtaiga prilygsta Juozo Baltušio originalui.
Keletą pirmųjų meninių filmų mums susuko į brolišką / okupuotą respubliką atvykę Rusijos „antrojo ešelono“ režisieriai. Vėliau jie nebeužsukdavo į Pabaltijo šalis, tačiau iš tiesų nuo rusų kino imperijos lietuviams niekada nepavyko atsižegnoti (kalbant ne tik apie finansus ir cenzūrą). Per tuos keturis dešimtmečius LKS režisieriai – net patys patriotiškiausi – yra sukūrę gana aukštos kokybės serialų TSRS Centrinei televizijai: A. Žebriūnas – „Turtuolį, vargšą“, „Chameleono žaidimus“, Raimondas Vabalas – „Smoką ir Mažylį“, Marijonas Giedrys – „Amerikoniškąją tragediją“.
Šiandien klasikinis „Paskutinis šūvis“ – A. Žebriūno iniciacija į šventą kūrybą su vaikais ir vaikams – man jau nesukelia gumulo gerklėje kaip jaunystėje. Peržiūriu ir šią geriausią novelę, ir visą filmą tik kaip muziejinę vertybę, labiau kaip tuometinių mūsų operatorių Jono Griciaus, Donato Pečiūros, Roberto Verbos, Algirdo Aramino, Algimanto Mockaus atradimų / kopijavimų albumą (apšviečiama tik herojaus akių juosta, medžių viršūnės filmuojamos gulint). Nežinau, ko šiandieniniai kai kur ūgtelėję, kai kur smuktelėję žiūrovai gailėtų labiau: nušaunamos Mergaitės (neaišku, ar ji išvis buvo nušauta, nes automatas, o ir visas Banditas jau po vandeniu), skęstančio Bandito (akt. Bronius Babkauskas) ar gulbės kiaušinio?
Man šiandien didžiausią įspūdį daro lakoniška „Gyvųjų“ stilistika bei gyvybinga Eduardo Balsio muzika.
Po ilgo „vaikiškojo periodo“ A. Žebriūnas kitaip – visu savo ūgiu – atsitiesė gavęs miuziklą „Velnio nuotaka“. Dangaus maną Viačeslavo Ganelino muzikos pavidalu. Vėliau ji sėkmingai atsiskyrė nuo filmo, ėmė egzistuoti vos ne roko operos pavidalu – ir drauge su Kęstučio Antanėlio teatro scenai 1982 m. parašyta „Meile ir mirtimi Veronoje“ tapo lietuviams savotiškais įžymios veberiškos „Jėzaus Kristaus superžvaigždės“ (1970) analogais.
O pats kinas ar suktųsi, nutildžius garsą? Gal neteisėtas ir kvailas klausimas? Manau, jei Sigito Gedos poetinį scenarijaus tekstą, kurį jis parašė Kazio Borutos „Baltaragio malūno“ dvasia, paploninę iki kalbamojo, patikėtume vien aktoriams (nieko čia keisto, juk filme aktoriai irgi ne patys dainuoja), tai filmas padžiazuotų ir savarankiškai. Borutos ir Gedos duetas išlaikytų šviesos ir tamsos pusiausvyrą.
Aktorinį žavesį iki šių dienų geriausiai išsaugojo Vaiva Mainelytė (Jurga) ir Gediminas Girdvainis (Pinčiukas) – Jurgos vaidmens amplitudė nuo džiaugsmo iki skausmo plati, aktorė joje skleidžiasi ir vysta kaip toji ežero lelija. Pinčiukas visur limpa kaip vantos lapas. Ukrainiečių aktorius Vasilijus Simčičius (jaunas ir senas Baltaragis) ir jau 40-metis Regimantas Adomaitis (Girdvainis) ryškiai išoriškai apibrėžti, suvienodinti ir gali suklaidinti tą, kuris nežino pasakos vingių. Tebeblizga meniškai originaliai siuvinėti ir megzti kostiumai, avikailiai, pagalvių užvalkalai etc. (dailininkė Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė), obuolmušiai žirgai pagauna vėją įsibėgėdami. Tiesa, davatka Uršulė atkreiptų dėmesį į nutrumpintą Jurgos motinos sijoną, kuris nepadeda susigaudyti, kur dar mama, o kur jau dukra. Akivaizdžiai dirbtinės dekoracijos, vynuogės, aukso sostas, Jurgos veidelis kičiniame malūno langelyje tiesiog pirštu parodo žiūrovui, kad mes čia tuoj pažaisime, tačiau galime ir prisižaisti – V. Ganelinas nemačiomis iš aukšto registro perves į žemą, kad nežinia dar kaip viskas baigsis.
Neretai sugaunu save norinčią ankštą kadrą (operatorius A. Mockus) praplėsti, prapūsti masuotės perkimštas šokių ar įvykių etnomalūne scenas. Gal muzikinės atkarpos savaime skaldė veiksmą atvirukais, jų blokais? Nors scenoje džiazuojantys muzikantai paprastai moka labai mikliai išsisukti ir keisdami temą, ir perleisdami lyderio lazdelę drauge muzikuojančiam. Po kelerių metų nufilmuota „Riešutų duona“ (beje, iš pradžių planavusi daug daugiau V. Ganelino muzikos) vizualiai buvo ne tokia suvaržyta.
Ko gero, 1976-aisiais „Velnio nuotakoje“ pastebimiausias buvo Jurgos ir jos mylimojo Girdvainio duetas. Pasakos su laiminga pabaiga troškimas. Dabar į priekį drauge su Jurga ir jos konkurente bei antrininke davatka Uršule (akt. Regina Varnaitė) prasimuša Pinčiukas. Apsukrus, sentimentalus ir kvailas velniūkštis, kadaise tarnavęs Viešpačiui angelų būryje ir už prasižengimus nublokštas pas žmones, niekieno nemylimas, nežinantis, kas jis toks, ir pagaliau, ačiū Viešpačiui, susilaukiantis su Uršule ir atjautos, ir gausios šeimos. Pavydi, nuskriausta ir gailestinga davatka iš tiesų pasuka istorijos ratą, ji yra ir velnio nuotaka, ir gyvenimo druska. Mes, žiūrintys šitą patį filmą vos ne po pusės amžiaus, jau suprantam (arba mėginam suprasti) neįgalius, paklydėlius, pabėgėlius, įvairiaspalvius, translyčius ir pan. Mums įtinka ir velnias, ir davatka. Kas atsitiko su pagrindiniais labai gražiais, teigiamais personažais, ne taip ir įdomu.
Mes žinome: tokių nė nebūna.
Pažanga?
Remia Lietuvos kino centras