Arūno Žebriūno „Mažasis princas“, jei būtų restauruotas ir kokia nors proga patektų į kino teatro ekraną, esu tikra, sušvytėtų niūria žebriūniška šviesa. Nes filmo prieš pusę amžiaus išryškintas ir publikos nesuprastas nihilizmas (peržengtas rašytojo, tačiau klampinęs, kaip suprantu, bedievį režisierių) šiandien populiarus. Humanistas Antoine’as de Saint-Exupéry 1942-aisiais, knygos gimimo metais, nepaisydamas karo kūrė viltį, Žebriūnas ja jau abejojo, o mes – šio tūkstantmečio pradžioje – akivaizdžiai matydami, kas darosi „Žemėje, žmonių planetoje“, savo skepsyje maloniai tarpstame, maudomės.
Filmas yra nurašytas dėl liūdnos, bet skaidrios pasakos turinio užtamsinimo, taip pat dėl stilistikos – grubiai butaforiškų, teatriškų epizodų. Nors mūsų kino architektas, „mažasis princas“ Arūnas, geriausiuose savo filmuose žmogų projektavo trapiomis linijomis.
Lyg tuščiame cirke ant didelių sviedinių besisukantys Donato Banionio personažai („Aš labai pavargau – mano karalystėje diena trunka tik minutę“); ant troso už pakarpos pakabintas berniukas; konceptualios dirbtinės rožės, susmaigstytos į dykumos smėlį („Tuščios rožės, dėl jūsų neverta mirti“)... Bejėgiška ir primityvu, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Kelionė dykuma ir kopomis dabar, laikui prabėgus, įgyja pranašiško grožio. Operatoriaus Aleksandro Digimo filmuota natūra (įklimpęs lėktuvėlis ir tolumoje einantis karavanas; pačiu kopų krašteliu tapenantis berniukas; šulinys ir smėliu virtęs vanduo), taip pat žiūrovui nenuolaidžiaujanti, nesikeičianti veiksmo nežinia kur monotonija dera prie pasirinkto griežto citatų tono. Režisierius prieš princo ir mūsų akis išskleidžia tik du originalius Antoine’o piešinius: su smaugliu, kuris prarijo dramblį, ir avyte, kurios nė nesimato, nes ji uždaryta dėžėje su trimis skylutėmis. Princas piešinius iškart perpranta, o mes – kažkaip nelabai. Visų taip mylimos prijaukintos lapės filmo autorius atsisakė, paliko tik gyvatę. Pasaulio vaizdelis, lydimas linijinės ir lakoniškos Teisučio Makačino muzikos, nekoks.
Antoine’o piešiniai buvo paprastučiai, knygos ekranizatoriaus Arūno – taip pat. Filmo finale – paprastas ilgas kadras su dangumi ir žeme. Prisiminkime, ir knygos gale nupieštos tik dvi primityvios linijos...
Filmas geriau įgarsintas nei suvaidintas: lietuviškai Audrio Chadaravičiaus, rusiškai – žymaus to meto aktoriaus Inokentijaus Smoktunovskio. Šešiamečio Evaldo Mikaliūno (1960–2009), vėliau tapusio „Lėlės“ aktoriumi, princas – toks iš praeities / ateities atpūstas ir nevystantis žiedlapis, natūralesnis ne tik už tas dekoracines, bet ir už dabartines gyvas, nekvepiančias rožes.
Rūta Oginskaitė naujoje knygoje „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“ rašo, kad „Mažasis princas“ buvo režisieriaus stalo knyga, svajonė. Vėliau kritika ir patį autorių įtikino, kad svajonės įgyvendinti nepasisekė. Esu priešingos nuomonės – kūrėjo jausmai ir įsitikinimai vis dėlto prasišviečia, prisiekta meilė knygai niekur nedingsta – gyvuoja štai tokia kampuota (gal tuomečio socrealistinio meno?) forma.
Užtat „Naktibalda“ (kaip ir pagal Astridą Lindgren „Seklio Kalio nuotykiai“, 2 serijos, 1976), linksmoms vaikų peržiūroms skirtas filmas, padarytas be kūrėjų galvos skausmo.
Po televizinės A. Lindgren A. Žebriūnas Maskvos centrinės televizijos užsakymu su įgarsinimu rusų kalba dar nufilmuos 4 serijų „Turtuolį, vargšą“ (1984) pagal Irwiną Shaw ir 2 serijų „Chameleono žaidimus“ (1986) pagal Jeaną-Paulį Sartre’ą.
Tai vis filmai atokvėpiui, rankos miklinimui, užtikrintam honorarui ir garbingai padėčiai. Paprastai tokie kūrėjo, laikinai tapusio „dvaro dailininku“, darbai kūrybos vakaruose, retrospektyvose ar biografinėse knygose nustumiami į šoną. Mano galva, visai be reikalo, nes tai tiesiog kiti to paties karaliaus drabužiai.
„Naktibalda“ ir Algirdo Aramino „Andrius“ (1980) – labai panašūs. Vienas vaikas bet kur užmiega ir sapnuoja, kitas nuolat svajoja... Trafaretas, ir tiek. Žinoma, ir
A. Žebriūnas, ir A. Araminas netroško nuolat kurti vaikams – dabar jų filmografijose tai aiškiai išskaitai. Vis dėlto ir atsiduoti kažkam kitam, visiškai savam, jiems nepavyko.
A. Žebriūno paskutiniai „savieji“ filmai – „Kelionė į rojų“ ir „Mėnulio pilnaties metas“ – nebesukaupia tiek autoriaus energijos, nebeišlieja ir ant mūsų tos ypatingos ekrano šviesos. Manau, tai didesnės nesėkmės nei „Mažasis princas“.
Totaliai kostiuminėje, brangioje pseudodramoje (scenarijus paties pasirašytas) šešiasdešimtmetis menininkas nesusitvarko su aktorių ansambliu, nors „Turtuolio, vargšo“ serijose savo ar kitų rankomis tai buvo pavykę padaryti. Neartikuliuoja jis nė to, ką sako ir rodo: pagonišką kraštą per marą pilyje su Vyčio bareljefu tampo visų religijų atstovai (šmėkšteli net popas su musulmonu); vargšei Lietuvai atstovauja mergina Pimė, į kurią pilies vyrai žvairuoja ir patys to nesuvokdami trokšta nurengti. Muzikinė apoteozė su jėzuitų kunigu skamba prastai, net gėdingai. Režisierius pakliūva į savo paties pastatytus antireliginio filmo spąstus, bando išsisukti, tačiau už kadro šviečia jau kita pilnatis...
Nei per pirmą nepriklausomybės dešimtmetį, Lietuvos kinematografo suirutę, nei per antrą, kai pasipila debiutantų vardai, režisierius nesulaukia „žalios šviesos“, juo nebetikima. 2013 metais jis palieka „žmonių planetą“, nesuprojektavęs mums tiek erdvių, kiek troško. Gerokai anksčiau miręs (bet gimęs tais pačiais vytautiniais 1930-aisiais) jo kolega ir antipodas Vytautas Žalakevičius įveikė trumpesnę finalinę distanciją – apstotas mokinių, su nebaigtais scenarijais, dar „neišėjęs iš kadro“.