Šio filmo finale televizorių žiūrinti, tvarkingai pledais apsiklosčiusi lietuvių Džuljeta net neatsisuka į jos aplankyti atėjusį Romeo, ramiai, nors su gumulu gerklėje, sako, kad nelabai jį ir atsimena. Ką gi, jei atėjai į protą, žengi į suaugusiojo zoną, gal geriau išmesti iš galvos kvailas svajones ir pasakas. Neatsiminti, prisiderinti, kaip dabar sakoma, gyventi šia diena.
Rašytojo Leonido Jacinevičiaus (1944–1995) miestietiškoji proza jo gimtajame tarybiniame Kaune, moderniausiame žurnale „Nemunas“, buvo laukiama. Leonidas stebuklingai debiutavo 19 metų ir ilgai buvo ant bangos, mokėjo ją pagauti – ypač 8-ojo dešimtmečio prakutusio miesto ir miestiečio egzistencijos kasdienybę, nuščiuvusią, bet vis dėlto retkarčiais sproginėjančią tuščiais burbulais: savistaba ir bent jau pusėtina kūryba, bohema, ironija ir erotikos daigai. Kino studija pasigriebė jauno rašytojo apysaką „Rūgštynių laukas“ (1968) ir pagal ją nufilmavo tokią lyg ir bekonfliktę dramą „Kur iškeliauja pasakos“ (rež. Algirdas Dausa, 1974). Joje keli romeo ir viena džuljeta – nebe paaugliai, mokyklą jau baigę ir atsikandę po realaus rūgštoko gyvenimo kąsnelį. Būrelis staiga užaugusių, bet nesubrendusių klasės draugų trypčioja vienoje vietoje su šaižia savo daina „Sugrįžk iš balto pievų rūko, / Iš seno atviruko, / Kad vėl tavim tikėėėčiau...“
Dar tuomet pagal Leonido pjesę (drauge su kitu debiutantu laimės kūdikiu Sauliumi Šalteniu) Jaunimo teatre pasirodė miuziklas „Ugnies medžioklė su varovais“ – taigi dabar labai norint galima teigti, kad prozininkas L. Jacinevičius buvo lygiavertis Romo Kalantos amžininkas (net jeigu pastarasis jo knygų ir neskaitė).
Bet grįžkim nuo prozos prie kino ir jo debiutantų.
Ką gi teigė 30-mečio režisieriaus Raimundo Banionio filmas „Neatmenu tavo veido“, sukurtas jau lygiagrečiai su kuriamu Sąjūdžiu? Filmas, kaip dabar galvojame, gal net buvęs kultinis, nes po kelių dešimtmečių padaryta jo adaptacija „Širdys“ (rež. Justinas Krisiūnas, 2018). O šito mūsų kine dar nesulaukė nė vienas kūrinys.
Kiek atsimenu, anais laikais jo niekas nelaikė kultiniu, nes gyvenimas smarkiai lenkė bet kokį kiną.
Mokytojai ir kardiologė, gyvenantys kartu su sergančiais paaugliais sanatorijoje (filmuota Raudonės pilyje prie Nemuno), tarpusavyje pasiginčija: „Nežinau, ką reikia daryt, bet ko negalima daryt, aš žinau“, „Kai jie taps geresni už mus, aš tave pirmas pasveikinsiu.“ Tas „geresni už mus“ iškart viską liūdnai surikiuoja. Manau, XXI a. jaunikliai daug anksčiau sužino, kad tų, geresnių už mus, nebus, kad iš esmės niekas nepasikeis.
Ne tik kūnų, bet ir sielų nuovargis jaučiamas šiame XX a. pabaigos filme apie jaunimą ir jaunimui. Režisierius pakartoja muzikinį grupinio šokio epizodą, taip vitališkai nuskambėjusį jo debiutiniame filme „Mano mažytė žmona“ (1984): pagal garsųjį „Bolero“ jaunuoliai – kiekvienas atskirai, bet ir visi kartu, somnambuliškai, bet įnirtingai – stumiasi per gyvenimą. Filme „Neatmenu tavo veido“ jie tėra negrabi rezignuojanti masė, savo pačių šešėliai, nebegaunantys to „Žmonos“ aštraus ryto apšvietimo baržoje (gal čia kalta ir Fausto Latėno muzika, paaugliškai sukergusi etno ir post).
Scenarijaus autoriaus užmegztas mažąsias dramas režisierius dar labiau pamažina, sulėkština, ir tai gal būtų vaisinga ir pavyzdinga, jei galiausiai susieitų į kokį nors prasminį smaigalį. Tačiau branduolys nesusiformuoja. Šiandien, po tiekos metų, žiūrint, net uogienės stiklainių daužymas į palatų sienas ar kumščiu prakertamos durys skamba kažkaip tyliai. Suaugusiųjų, kuriuos suvaidino Dalia Melėnaitė ir Linas Paugis, paveikslai negilūs, nors paslaptingam L. Paugio auklėtojui duota ir randuoto vyro išvaizda, ir ekraninio laiko maldai „Tėve mūsų“. Atrinktieji paaugliai dirba įsijautę, taip, kaip liepta, tačiau iš jų dabar galiu minėti vien moksleivę Gabiją Jaraminaitę, kuri ne tik išsilaikė kine, bet ir tapo akivaizdžia žvaigžde. Keista, pamėginus šifruoti anų filmų apie nūdieną kūrėjų gyvenimo linijas, kur kas įdomiau sekti būtent jas, o ne personažų. Taip, gyvenimas pralenkė meną.
Kas dabar tie paaugliai aktoriukai? Gabija – profesionali kino aktorė. Ina Rosenaitė – vertėja ir žaidimo „Protų kovos“ pradininkė Lietuvoje, nes į aktorinį jai neleido stoti tėvas aktorius Arnas Rosenas; Lukas Žilys – tragiškai žuvęs; ir šiame, ir kituose filmuose šustriaką vaidinęs Augustas Šavelis – rekvizitininkas, o užguitą berniuką epizodiškai nubrėžęs Renatas Šajauka – grožio klinikos direktorius... Pagaliau pats R. Banionis, genialaus mūsų Artisto sūnus, po sėkmingiausio savo filmo „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990) perėjęs pirmo nepriklausomybės dešimtmečio ieškojimų kančias, galiausiai įsitvirtino kaip televizinių serialų režisierius ir tik trečiojo dešimtmečio gale vėl ėmėsi kino – sukūrė filmą apie pokarį „Purpurinis rūkas“ (2019). Pabaigoje čia reikėtų prirašyti ir scenaristą, kuris savo, 50-mečio, likimo linijai pasirinko visišką savinaiką.
Remia Lietuvos kino centras