Raimondas Vabalas režisuoja savo meninę pokario versiją irgi būdamas tik 29-erių. Akcentuoju metus dėl to, kad niekaip negaliu atsistebėti šio amžiaus kūrėjų vis ilgiau užsitęsiančia jaunyste ir nežinyste. Net nebelaukiame, kad debiutuojantis imtųsi panašios, jam „kosminės“ temos. O jeigu vyresnis rizikuoja ir imasi – lauk bėdos („Pelėdų kalnas“, „Purpurinis rūkas“) arba atsargaus žengimo į tą terra incognita („Sutemose“). Istorinius sūkurius pagal užsakymą mėginantys lukštenti televiziniai filmavimai gali pasiūlyti tik tvarkingai judančius paveikslėlius liaudžiai. O „Laiptai į dangų“ pulsuoja iki šiol – kaip ir po dvejų metų režisieriaus sukurtas „Birželis, vasaros pradžia“. Drįstu teigti, kad iš dvylikos R. Vabalo darbų tik šie du, kaip sakoma, yra perėję laiko išbandymą. Ir tai yra daug. Be to, panašus negailestingas atsiseikėjimo rezultatas būdingas daugeliui didelių režisierių, įskaitant mūsiškius. Tokią išvadą prieinu išsunkusi tarybinio lietuvių kino šimtinę su trupučiu. Galbūt po kelių dešimtmečių skaičiai dar sumažės (o gal, atvirkščiai, padidės, nes ateityje kūrėjas dar ilgiau užsibus savo jaunystėje?).
Meninės pilnatvės jausmą, tiesiog fizinį pasitenkinimą „Laiptuose“ kelia scenos su Vaclovo Blėdžio vaidinamu Indriūnu. Jis nurungia herojus studentus Ramunę ir Jaunių, kurie ir romane, ir tikriausiai scenarijuje – su jų sudėtingais vidiniais monologais, romantiškais svaičiojimais apie laiptus ir lakstymais po Vilniaus universitetą bei Žvirbliūnus – buvo svarbiausi. Indriūnas yra tiesiog vienetinis visoje mūsų kino vaidmenų panoramoje (man simboliškai dar prasitęsiantis kaip ligotas Tėvukas, kažkur nueinantis su tuščiais kibirais filme „Atsiprašau“).
Kai miškiniai jį sudaužo už slepiamą sūnų Jurgį, Indriūnas tragikomiškai, nusukdamas kalbą nuo esmės, apverkia pavogtą kirvį: „Ką tokį išvariau, ką tokį? Už ką mane iki kraujų sumušė, ar ne už jus, ne už jus visus?.. Argi tokį kirvuką dabar gausi! Gal ir gausi, bet bus minkštas kaip arkliašūdis. Galėjai nenudrėbt ant akių, Anele! Toks parankus buvo, prieškarinis. Pas Benckį už šeškiukus išmainiau...“ Virtuoziškai suvaidinta scena! Margame krutančių aktorių ansamblyje V. Blėdis sėdi kaip voras centre: Irenos Garasimavičiūtės Indriūnienė blanki, standartinė motina, nors knygoje jai skiriama subtili vieta bendraujant su dukra; Gražinos Balandytės ir vėliau visai iš ekrano dingusio Alekso Joniko (sakyčiau, paimto šiam vaidmeniui dėl panašumo į jauną R. Vabalą, kaip neretai atsitinka kine su skaudžiom asmeninėm aspiracijom – režisieriaus tėvo karininko likimas panašus į slepiamo ir nusišovusio Jurgio) pora smarki ir graži, bet dekoratyvi, iš miestietiškų to meto tarybinių filmų atėjusi; tiesa, preciziškas, po šiai dienai išlikęs, ir tuos, ir anuos suprantantis Mamerto Karklelio pirmininkas Aleksynas („Žiūrėk, tik neužsimerkęs žiūrėk!“).
Pastarasis, kaip ir Indriūnas, rodos, lengvai galėtų iš šio filmo įžengti į tuo pačiu metu kurtą Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“. Abu kūriniai buvo nuolat (vėliau pridėjus dar ir „Jausmus“) lyginami. TSRS itin išgarsėjusį lietuvių vesterną mūsų naujųjų laikų kritika ryžtingai ėmėsi stumti į žemesnę vietą: melagingai vaizduojama klasių kova! Ak, kokie persivertę socrealizmo metodai! Šiandien net mėginant peržiūrėti filmus „iš griežtų klasinių pozicijų“ man regisi, kad M. Sluckis ir R. Vabalas, taip pat kaip V. Žalakevičius, vis dėlto padėjo savo lygybės ženklą tarp kovojančių pusių. Ačiū Dievui, talentingai sugebėjo išlaikyti pusiausvyrą, rasti aukso vidurį. O visa kita – tik siužeto griaučiai.
Dar grįžtant prie aktorių, tos brangios teisybės dėlei būtina konstatuoti faktą, kad filmuojant „Laiptus“ su panevėžiečiu V. Blėdžiu dirbo… režisierius Juozas Miltinis, įrašytas filme kaip buities konsultantas. Žinoma, žiūrovui svarbu rezultatas, daugelio virtuvinių dalykėlių galima ir neviešinti. Tačiau bent kartais norisi ištraukti ir slaptą, kai ką paaiškinančią šaknį. Manau, kad dauguma mūsų kino režisierių nesivargino ir tiesiog nemokėjo dirbti su aktoriais, kad vaidmenis didieji statytojai „perleisdavo“ patiems atlikėjams ir antriesiems režisieriams. Todėl aktoriai šitaip iki šiol išskiria vienintelį kitaip dirbusį, žiaurųjį V. Žalakevičių; todėl dabar jau išdrįstama teigti, kad mūsų senojo kino vaidmenys pernelyg teatriški. Ir „Laiptuose“ surasi neišvaidintų epizodų (dauguma su „ant ledo paliktu“ Jauniumi; finalas šalia džiūstančio medžio su žuvusiu sūnumi vežime).
Vertindama režisieriaus darbą, priekaištaučiau ir nepriekaištingajam operatoriui Jonui Griciui, kuris kai kurių epizodų (iš lovos vaikus prie stalo stebinti, tarsi aptemusios sąmonės motina ir kt.) kadrų kampus, taip sakant, aptraukia migla... Suprantu, kad režisierius prašė padaryti subtiliau, pakeisti nuotaiką, juk šita lokali šeimos istorija turėjo kažkaip skirtis nuo ano vesterno, to paties operatoriaus filmuoto.
Tačiau neįkainojami – tarsi išjudintos grafikos paveikslas – nespalvota juosta filmuoti epizodai Vilniuje: lietaus šuorai Universiteto kieme; miestelio (regis, kino pamėgtos Švėkšnos) gatvė ir grindiniu lėtai žengiantis, pentinais žvanginantis gatvių elektrikas. Čia įsijungia ir įvykius lydinti muzika – ją būtina minėti, nes kompozitoriaus Vytauto Barkausko aštrūs štrichai pagilina tai, ko negali pagilinti vaizdas ir žodis.
O įdomieji faktai liudija: 1966 m. šventųjų statulų ant sostinės Katedros jau nebuvo, todėl kine atvaizduojant pokarinį Vilnių reikėjo jas kaip nors prilipdyti. Taip ir padaryta: kombinuotų kadrų operatorius Algirdas Šimkus dailininko Jeronimo Čiuplio nupieštus šventuosius dėjo ant stiklo, manipuliavo ir – dabar nebeatskirsite, nors padaryta be kompiuterio. Kur kas vėliau į kino juostą buvo grąžintas dėl visa ko iškirptas, bet nežuvęs kadras tarybinio laikraščio redakcijoje su dideliu Stalino plakatu, kuris už lango yra pamažu nuleidžiamas, nors ant kambario sienos, už Laimono Noreikos redaktoriaus nugaros, dar kabo.
Toks įdomus ir painus, dar labai lėto „rankų darbo“ ir visas anuometinis kinas.
Remia Lietuvos kino centras