Raimondas Vabalas (1937–2001), kaip ir Vytautas Žalakevičius, mūsų tarybinių kino režisierių kohortoje buvo laikomas aristokratu, išsilavinimu ir mąstymu, o ne vien įkvėpimu ar svaičiojimais savo darbus grindžiančiu menininku. Nedažnai lietuvių kine tai buvo (ir yra) aptinkama. Atidžiai pasveriant, tik šie du vyrai dar jauni būdami gerai žinojo, ko nori, turėjo autoritetingus mokytojus (R. Vabalas – Juozą Miltinį ir Levą Kulešovą), laikėsi savo principų.
Žinoma, kinematografas toleruoja ir beprotiškai genialias vizijas, improvizacijas (Almanto Grikevičiaus, Algirdo Dausos, Algirdo Aramino, Arūno Žebriūno kinas) – šiuo keliu šuoliuojant irgi daug pasiekiama. O štai aname kelyje, ilgai pasėdėjęs archyvuose, tvarkingai nusipiešęs kadrus ir visai viskam pasiruošęs, galiausiai tampi keistai priklausomas, atsargus ir nepakyli taip aukštai, kaip galėjai. Manau, sunkiai gimdytas „Skrydis per Atlantą“ ir tapo tokiu pernešiotu filmu.
Tapo dabar, po keleto dešimtmečių, nors premjeriniu dešimtmečiu, prieš pat neįtikėtiną Lietuvos skrydį į nepriklausomybę, filmas kėlė vien ažiotažą, buvo priimamas, na, kaip „Žalgirio“ rungtynės, nesvarbu, ar jos laimimos, ar pralaimimos. Man asmeniškai filme šiandien skamba tiktai du sportiški šūkiai: „Sėdam ir lekiam!“ ir „Judink!“ Ir, žinoma, už širdies griebiantis lėktuvo išstūmimas iš angaro.
Negailestingai apsisuka laiko ratas – dabar „blogos“, cenzūruojančios Lietuvos kino studijos meno tarybos (nūnai tokios neegzistuoja, o gaila, ypač kepant filmus patriotine tema) atsiliepimai apie dar tik filmuojamą „Skrydžio“ medžiagą nebeatrodo kvaili, žalojantys menininko kūrinį, nes mėgina laikytis kanono, remiasi patirtimi. „Režisierius maksimaliai padidino veiksmo Amerikoje lyginamąjį svorį […], dramaturgijos silpnumą stengiasi kompensuoti gausybe situacijų, turinčių antraeilį vaidmenį.“ Taip ir yra!
Šventojo mūsų lėktuvėlio „Lituanicos“ taip ir nepasiekta Lietuva 95 minučių filme pasibaigia po 10 minučių, kai Stepono Dariaus (akt. Remigijus Sabulis) žmona atsisveikindama perka vyrui šilkinį šalikėlį ir kamera kyla virš miškų ir klonių... Finale Lietuva nebefilmuojama, tiesiog įdedamos laidotuvių Kaune nuotraukos ir jas palydintis tekstas: „Buržuazinės Lietuvos vyriausybė, kuri visiškai nerėmė skrydžio, patvirtino šį prasimanymą [Vokietija teigė, kad lėktuvas nebuvo pašautas, jis sugedo – J. V.] ir padėjo nuslėpti įvykį.“
Taip, smetoniškoji Lietuva tik markstosi ir didvyrius didingai palaidoja. Skrydį juk iš esmės inicijavo ir įvykdė mūsų išeiviai, bet mes niekad šito fakto neakcentavome (Stasys Girėnas JAV gyveno nuo 17 metų, S. Darius – nuo 10, namo buvo grįžęs neilgam, su vietiniais kariniais vadais konfliktavo). Matyt, buvo ruoštasi filmuoti ir kitų, ir kitaip traktuojamų istorijos faktų, bet po tiek metų atkritę variantai nėra labai svarbūs, kūrinys yra toks, koks yra. Laisvai realistiškas.
Iškart po „Skrydžio“ išėjo Roberto Verbos ikonografinis dokumentinis „Lituanikos sparnai“, o švenčiant 80-metį, 2013 m., į režisūrą palinkęs R. Sabulis (!), matyt, jausdamas dvasinę stoką ir šiaip taip iš verslininkų susirinkęs lėšas, nufilmavo dar vieną dokumentinį – „Lituanica paslaptis“ su avantiūristo S. Dariaus paveikslu. Kaip režisierius sakė, „be nereikalingo mistifikavimo, teatrališkumo“, su klaustuku „kas būtų, jei jie būtų atskridę ir gyvenę“ ir „kad jie neišnyktų kaip 10 litų banknotas“.
Bet žiūrėkime „Skrydį“ – į akis tuoj krenta juokinga kliurka. Paryžiuje gimęs R. Vabalas šio žavingo fakto nepraleidžia ir narciziškai įsiamžina kaip kažin koks pastorius nė kiek filmui nereikalingose „prancūziškose“ scenelėse kino teatre ir lovoje. Ir visos tuometės mūsų žvaigždės kviečiamos pašmėžuoti nors masuotėje. Na, kodėl gi ne, būkime atlaidūs. Juk LKS pasisekė užsukti nacionalinį istorinį projektą!
O tuomet, o tenai, Amerikėje, štai kaip buvo organizuojami piknikai ir užstalės renkant pinigus lėktuvėliui (panašiai ir R. Sabulis rinks po 80 metų!). Štai ir nesėkmingas kolegos prancūzų lakūno skrydis; S. Dariaus ištvermę tikrinanti tuometė CŽV su idiotišku šuliniu, prasiveriančiu po jo kojomis; spaudos konferencija visiems Atlanto skraiduoliams in corpore; nekantrus skrydžio laukimas – pagaliau galima griebti portfelį ir į jį įsidėti žibintuvėlį su liniuote...
Deja, dabar tokia naivi tapusi rekonstrukcija gal ir rekonstruoja, šiek tiek praskleidžia vaizdą į tą legendinį įvykį. Bet drauge, šitaip ekrane savo vaizdelius išdidindama, sureikšmindama, ji – jeigu įkūnyta, atleiskite, nepakankamai talentingai – smarkiai iškreipia realybę. Kaip galbūt pasisektų neiškreipti kokiam nors talentingai sukurtam poetizuotam opusui. Šituos kino „monus“ gerai išmano dokumentikos ir kronikos filmuotojai – iš tos pačios supertikslios medžiagos jie gali sukurti dvi priešingas versijas.
Taip, 1983 m. reikėjo daug perrašinėti (scenarijus Juozo Glinskio) ir permontuoti, atsiskaitinėti Maskvai, kuri juk leido pradėti filmą tik todėl, kad autoriai akcentavo herojų žūtį nuo hitlerininkų kulkų. Tačiau dabar atrodo, kad gudraujantys autoriai – gal dėl begalinės įtampos ir atsakomybės – prarado vidinius ne tiek ideologinius, kiek profesinius kino kūrimo orientyrus. Arba laikosi įsitvėrę vieno vienintelio – tiesmukai apie savo tiesą.
Itin kruopščiai, detaliai pasakojimą rutuliojančius epizodus kartkartėmis pertraukia iš senos paradinės fotografijos atkurtos, paviljone nufilmuotos įklijos (kitaip nepavadinsi) „Darius ir Girėnas skrenda“ – lėktuvo kabinoje murziname dangaus mėlyje... Su mūsų jaunučiais 28-erių R. Sabuliu ir 30-ies Eimuntu Nekrošiumi. Į jas žiūrint norisi užsimerkti iš gėdos – tokios jos meniškai ir techniškai silpnos.
Kinas, net nuoširdžiai trokštantis būti patriotinis, propagandinis, susidėvi greičiausiai. Tai įrodo ir dabartiniai patriotiniai mūsų filmai, kuriems nė susidėvėti nereikia.