Restauracija: „Tas prakeiktas nuolankumas“, 1970; „Kur iškeliauja pasakos“, 1974; „Atpildo diena“, 1975; „Markizas ir piemenaitė“, 1978; „Velnio sėkla“, 1980; „Arkliavagio duktė“, 1981

Taigi, dabar ir Antano Vienuolio apsakymus tebeįžiūri, ir jaunutės Nijolės Oželytės vaidmeniu grožiesi – jos betarpiškumas, tikėjimas tuo, ką daro ir sako šią akimirką, buvo ir tebėra unikalus. (Nors filme demonstruojamos erotikos perliukai, manau, sugalvoti tiesiog filmavimo aikštelėje ir yra tikrai ne iš XIX a. pabaigos kaimo.) Kiek gaila į meilės istoriją inkorporuotų, rekvizitu užgriozdintų, režisūriškai nepaveikių „Astronomo Šmukštaro“ scenų – jos galėjo ne tik papildyti, bet ir kilstelėti aukštyn „tamsaus kaimo“ istoriją. Juk šitas tamsybes privalėjo išstumti šviesūs veidai ir moralinės vertybės – už ką klasika ir vadinama klasika. Taip neatsitiko tamsą demaskuojančiame filme.

Išsirenku sau asmeniškai gražiausią filmo epizodą – nesantuokinis vaikas nešamas į bažnyčią krikštyti, priekaištingas kunigo balsas tik girdimas, o ekrane mediniai šventųjų veidai... Hm, tai galėjo būti tiek A. Puipos, tiek Šoblės kadrai.

Keista, mūsų vieninteliai du filmai apie baudžiavos laikus pasirodė pamečiui. Iškart po Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ akvarelių į gamybą pagal originalų scenarijų buvo paleistas kino grafikos darbas „Akmuo ant akmens“. Ir išėjo vienos lazdos du galai. „Akmenį“ Raimondas Vabalas siekė įkūnyti rūsčiai, be sentimentų. Filmą „Tas prakeiktas nuolankumas“ Algirdas Dausa (1940–2017), priremtas vaižgantiško šedevro, bet neišsigandęs, neatsisakęs savo vizijos, nuliejo tarsi prišokdamas ir atšokdamas pasižiūrėti – atskirais ratilais, palikdamas erdvės ir būsimam žiūrovui pačiam prisiminti vieną ar kitą apysakos / filmo sceną.