Režisierius Marijonas Giedrys ir operatorius Algimantas Mockus užtamsintai filmuojamą miško ir miestelio detektyvą atmiešia Aldonos (Vaivos Mainelytės debiutas) ir į ją papūstom lūpom panašios, bet jau šilto ir šalto mačiusios ryšininkės Jadvygos (dainininkė Džilda Mažeikaitė) niūria lyrika; įsimintinas pavojingas ėjimas pro pušeles rūke ir scena su iššokusiu iš miško ir arti griebusiu miškiniu (ak, gerai, kad jo nenušovė!). Pabaigoje dar išvystame kelias nudrengtas „pokarinio“ Vilniaus senamiesčio gatveles, kuriomis į nežinią važiuoja jų drengėjai. Vyrai – kas gi daugiau.
Filmo pavadinimas patrauklus – „Vyrų vasara“. Turbūt Sauliaus Šaltenio – žurnalisto Aleksandro Jurovskio scenarijaus bendraautorio (daugelio kino ir teatro pastatymų spiritus movens) – sugalvotas. Filme matome tris vyrus. Juozas Budraitis (herojus žvalgas ir miškinio Alsio brolis) su Regimantu Adomaičiu (kaimo mokytoju pacifistu) įžengia čionai tiesiai iš „Jausmų“ (1968) dueto: laidodami mylimą moterį draugiškai susėda, išlenkia taurelę, pasidalina įspūdžiais...
Trečiasis, Antano Šurnos randuotas miškinių vadas Vienuolis, pamažu ima pirmauti, nes herojaus žvalgo linija siužetiškai labai jau supainiota, neįtikima. Tiesą sakant, dėl to kvailo susipainiojimo filmą dabar „politiškai“ būtų galima nuimti nuo lentynos ir rodyti – na, gal iškirpus sceną su nukankinta pora pirtelėje ir vieno miškinio žodžiais, kad žudė abi pusės: „Perkūno braižas. Mūsiškiai prieš jį angelai.“ S. Šaltenio stilius atpažįstamas ir kitose frazėse: „Mūsų Gaidžiūnuose visuomet žinoma daugiau apie kitus nei apie save“, „Dvokianti lavoninė – istorija“, „Greit bus kapų tyla. Tik ar kryžių bent pastatysit?“
O tas painus brolių Alsių dvilypumas – vienas miške, kitas saugume – nūnai gali būti suvoktas filosofiškai, tiesiog šekspyriškai, daug geriau nei prieš 50 metų. Režisierius Marijonas Giedrys ir operatorius Algimantas Mockus užtamsintai filmuojamą miško ir miestelio detektyvą atmiešia Aldonos (Vaivos Mainelytės debiutas) ir į ją papūstom lūpom panašios, bet jau šilto ir šalto mačiusios ryšininkės Jadvygos (dainininkė Džilda Mažeikaitė) niūria lyrika; įsimintinas pavojingas ėjimas pro pušeles rūke ir scena su iššokusiu iš miško ir arti griebusiu miškiniu (ak, gerai, kad jo nenušovė!). Pabaigoje dar išvystame kelias nudrengtas „pokarinio“ Vilniaus senamiesčio gatveles, kuriomis į nežinią važiuoja jų drengėjai. Vyrai – kas gi daugiau.
Iškart po šitų vyriškų dramų M. Giedrys apsiėmė filmuoti kitas panašias – Edvardo Uldukio ir Grigorijaus Kanovičiaus aprašytas bolševikų kovas Žemaitijoje 1918–1919 m. Filmo „Žaizdos žemės mūsų“ personažai turi aiškius prototipus: Lietuvos kariuomenės generolą Povilą Plechavičių (akt. Henrikas Kurauskas) ir gerokai pasendintą bolševiką su akinukais Vladą Rekašių (mylimas M. Giedrio artistas A. Šurna). Pirmasis nugyveno ilgą audringą gyvenimą, kuriam reiktų dar kelių filmų. Antrasis – turėjęs slapyvardį Smidro Šakelė – žuvo jaunas; įdomu tai, kad kompozitoriaus Antano Rekašiaus (gal giminaičio, nes irgi žemaičio) pavardė taip pat yra šio filmo titruose...
„Žaizdos“ šiandien man lengvai tapatinasi su filmu „Ignotas grįžo namo“ (1956). Kas nuostabu, ir su nūdiena, su joje kasdien komiškai išvirstančiu valdžios stumdymusi. Nors prieš 100 metų, po Pirmojo pasaulinio, buvo mokama krauju, o dabar tiktai staigiu išviešinimu internete (išeina, išvietėje?).
Žiauriosios scenos „Žaizdose“ nufilmuotos – atskirai kiekvieną paėmus – profesionaliai tiesiog puikiai: tuščia miestelio aikštė, kurioje ir bėgama, ir nušaunama, ir vyras už parankės žmonos (akt. Eugenija Pleškytė) palydimas į mirtį; arimuose grumiasi du broliai, net dulka; gavęs žemės savanoris pargriaunamas, prismeigiamas už kaklo šakėmis ir dantimis traukia kuoliukus; Rekašius kasa sau duobę.
Deja, scenaristų surašytos frazės ne ką skiriasi nuo A. Gudaičio-Guzevičiaus „Ignoto“. „Mano reikalo vis tiek neužkasit!“ – ištaria herojus finale ir sugadina įtaigią sceną.
Filmas paryškintai juodas / baltas (operatorius A. Mockus). Dar ir todėl jis natūraliai lenkia dabartinį mūsų spalvotą ir spalvingą patriotinį-propagandinį kiną.
Po šių filmų M. Giedriui buvo patikėta susvyravusi Lietuvos kino studijos garbė ir finansai – užbaigti talentingo ir nestabilaus kolegos Almanto Grikevičiaus niekaip nepabaigiamą (turbūt nė neįpusėtą filmuoti, nes buvo pakeisti aktoriai) „Herkų Mantą“ (1972). Sėkmingai užbaigė.
Brangios masinės scenos su „Mosfilmo“ specialiuoju būriu buvo „išrašytos“ vėl, kai patikimas režisierius pradėjo filmą „Dulkės saulėje“.
Taigi čia jau bolševikų vadai, beveik vienmečiai ir vienmirčiai Juozas Vareikis ir Michailas Tuchačevskis. Ir trumpas dviejų dienų revoliucinis epizodas 1918 m., kai jiedu, 25-mečiai, Simbirske dorojosi su eserų maištu. Gigantiškos (nepakartotos lietuvių kine) mūšių, eisenų, įniršusių moterų puolimo, garlaivių scenos... Kaip pasitikrinau, gana tiksliai atkurtas Rusijos istorikų ištyrinėto maišto vado sunaikinimo planas ir išklotinis paveikslas. Sakyčiau, M. Giedrys gerai dubliuojasi su Vytautu Žalakevičiumi, tuo pat metu vykdančiu savo kentaurišką užduotį Pietų Amerikoje. Taigi, šis režisierius irgi mėgino užkariauti LKS paviljonus revoliucijomis...
Jaunas ir liaunas, netgi mergaitiškas J. Vareikis (akt. Timofejus Spivakas) su plaukų kupeta (pravardžiavo Marksu, Maratu, inteligentu, nors buvo tik stalius), netgi su nematytu tuose kraštuose margu kaklaraiščiu, prakalbantis, pasikeikiantis ir lietuviškai – dėl ko abejoju, nes išvažiavo iš Lietuvos dar vaikystėje, betgi žinome, kad visur ten nuolat maišėsi ir lietuviai, ir latviai. Rusiškas scenarijus parašytas sausai faktografiškai, linijiniu, ne meninės ornamentikos būdu. Kovos dėl valdžios jau ima vykti ne tarp masių Sibiro gilumoje, o centre, tuometinėse viršūnėlėse, greitai užlenkusiose ir mūsų J. Vareikį.
Bendros „Mosfilmo“ ir LKS gamybos „Dulkes saulėje“ dabar gali rasti tik rusiškame internete. Mes nuo filmo atsižegnojome, o gaila. Juk turime mokytis iš istorinių klaidų. Prisiminti aksiomą, kad revoliucijos suėda savo vaikus.