Rygoje jaučiamas padidėjęs šurmulys pasibaigus epidemijos sukeltiems apribojimams. Atidaromi restoranai ir viešbučiai, po senamiestį klaidžioja turistų būreliai ir pavieniai keliautojai su šeimomis, daugiausia atvykę iš Estijos, Suomijos arba Lietuvos. Tačiau gausūs barai ir restoranai Kaļķu iela, Līvu laukums ir Doma laukums beveik tušti. Nebeliko spalvingų ir triukšmingų jaunimo minių iš Skandinavijos, Vokietijos ar Didžiosios Britanijos, atvykusių čia savaitgaliui pasiausti naktiniuose klubuose ir baruose, bei pensininkų porelių, išlipusių iš dar vieno po Baltijos uostus besiblaškančio kruizinio laivo. Latvijos pasididžiavimas – oro linijų bendrovė „airBaltic“ – išgyvena sunkius laikus, pora vienišų taksi stovi šalia beveik tuščio skandinaviško stiliaus Rygos oro uosto. Rygos miestui turizmas į biudžetą atnešdavo ne mažiau įplaukų negu vietinė pramonė ar smulkusis verslas, šiaip jau išstumtas iš miesto centro visokiausių rimi, maksimų, narvesenų ir kitų visur nuo Vilniaus iki Talino matomų prekių ženklų, kurių paplitimas yra įrodymas, kad Baltijos šalių rinką stambūs kapitalo rykliai vertina kaip vieningą darinį. Lokalios prekybinės vartojimo globalizacijos įrodymas buvo nesėkmingas bandymas surasti kokią nors išskirtinai latvišką produkciją, kaip būdavo sovietmečiu ar prieš porą dešimtmečių Rygos parduotuvėse. Beveik nėra nieko to, ko nebūtų Lietuvoje. O tuomet tik Latvijoje buvo galima įsigyti ypatingų šprotų, saldainių „Gotiņa“, latviškų silkių ar žuvelių.
Kiek atsimenu nuo vaikystės, atvykimas į Rygą visada sukeldavo malonų jaudulį. Nuo Joniškio iki Rygos ne tik kursuodavo autobusai, bet ir sustodavo keleiviniai traukiniai su vaikui egzotiškais imperijos geografijos ženklais: Lvovas-Ryga, Simferopolis-Ryga, Kijevas-Ryga, Minskas-Talinas. Ryga buvo kitokia. Jau vėliau nuvykęs ir kiek ilgiau apsistojęs Budapešte ar Paryžiuje pajusdavau tą miestietišką pojūtį, kurį formuoja valstybiniai pastatai, visuomeninės viešosios erdvės, septynaukščiai XIX amžiaus nuomojami namai, art nouveau ir ankstyvojo moderno architektūra, didingos aikštės, operos ir dramos teatrų pastatai, pilnos žmonių geležinkelio stotys, tramvajų garsai ir metro dundesys.
Atvykdamas autobusu nuo Jelgavos pusės pervažiuoji tiltą per plačiąją Dauguvą ir atsiduri pačiame miesto centre prie kanalo, kuriuo dar plaukioja keli apžvalginių ekskursijų laiveliai su keliais turistais ir kurio kitame krante stovi Centrāltirgus. Turgaus halės buvo pastatytos praeito amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje iš Pirmojo pasaulinio karo metais naudotų vokiečių „Zeppelin“ angarų. Halėse verda paprastų rygiečių, retai aplankančių turistinius senamiesčio objektus, gyvenimas. Tautinio atgimimo metais nuotraukos su Rygos halių prekystalių produktais – kalnais sūrių, dešrų, žuvų, daržovių, pieno ir grietinės bidonais – buvo spausdinamos žurnaluose, taip parodant, kaip ekonomiškai nusmuko Latvija ir kitos Baltijos šalys sovietinės okupacijos metais. Tačiau ir sovietmečiu Rygoje buvo platesnis produktų ir prekių pasirinkimas. Atvykus į miestą tiek lietuvius, tiek gausius Didžiosios tėvynės gyventojus traukdavo tarpukariu Latvijos kariuomenės pastatytas Armijas ekonomiskais veikals – universalinė parduotuvė, kurios asortimentas apstulbino rusų karininkus ir jų žmonas 1940 metų birželį.
Sovietmečiu Ryga buvo radikaliai praskiesta rusakalbiais gyventojais ir rusiška kultūra. Po karo į sovietinės Latvijos sostinę kėlėsi karininkai, inžinieriai, gydytojai, darbo liaudis. Jie užimdavo miestą palikusių rygiečių namus ir butus. Vietinių latvių ir atvykusiųjų gyvenimas vyko paraleliai. Rygietis Piotras Vailis rašo, kad kasdieniame gyvenime, nors gatvėse užrašai buvo ir „Xлеб“ ir „Maize“, ir „Молоко“ ir „Piens“, Ryga jam buvo visų pirma rusiškas miestas: draugai, mokykla, šeima, kaimynai. „Visų tėvai atvyko čia po karo, Rygą jie laikė savo rusišku miestu, latvius – nemaloniu nesusipratimu, su kuriuo reikia kovoti. „Mušti labukus“ buvo laikoma šventa pareiga be kvailų klausimų: kodėl ir už ką? Inteligentai atvykėliai žiūrėjo į vietinius su kolonizatoriško komplekso priemaišomis – jeigu ir draugiškai, tai iš viršaus, iš vyresniojo brolio pozicijos“ (Петр Вайль, Карта родины, Москва: КоЛибри, 2007, p. 418). Pusę amžiaus Rygoje be latvių kalbos buvo galima išgyventi, o be rusų – tai jau niekaip niekaip. Dabar Rygos centre ne taip lengva rasti knygyną, kuriame būtų pardavinėjamos knygos vien rusų kalba. Bet vieną tokį prie stoties randu. Jame ne tik klasikos kūriniai, bet ir visokie rusiškų „atminties fondų“ leidiniai apie Baltijos šalių užėmimą 1940 metais, jeigu ir paminint sovietizaciją, tai be okupacijos terminologijos ir jos pasekmių paminėjimo. Lyg ir išsilavinusi Peterburgo istorikė Julija Kantor pasakoja, kad po karo Pabaltijo respublikos virto pagal sovietinius standartus prasigyvenusia „socializmo vitrina“, privilegijuotu regionu, kuris gaudavo paramą iš centro. „Daugelis Sovietų Sąjungos gyventojų atvykdavo čia iš kitų šalies vietų ir stebėdavosi gyvenimo kokybe, švara, tvarka, pirkdavo čia deficitinius produktus, ilsėjosi vasarą“ (Юлия Кантор, Прибалтика: война без правил (1939–1945), Санкт-Петербург: Звезда, 2011, p. 286). Ir taip toliau, ir taip toliau. Socialistinis rojus.
Pokyčiai Rygoje atgavus nepriklausomybę nebuvo tokie dramatiški kaip Vilniuje. Neiškilo čia agresyvių dangoraižių kompleksas, neatsirado stiklinių inkliuzų miesto centre. Rygoje naujos statybos papildo, o ne keičia buvusią tradiciją. Rotušės aikštėje atsirado Juodgalvių namai, kuriuos sunaikino karas ir kurie buvo atstatyti iš naujo. Niūrus Raudonųjų šaulių muziejus virto Okupacijos muziejumi ir dabar yra restauruojamas bandant pritaikyti prie Rotušės aikštės. Paminklas raudoniesiems šauliams prie Rygos technikos universiteto tebestovi. Latviai išsprendė šią problemą pridėdami lentelę su užrašu, kad šis paminklas yra skirtas visiems latvių šauliams, kurie kovojo 1915–1920 metais. Ir Didžiojo karo frontuose prieš vokiečius, ir prieš bolševikus, ir už bolševikus, ir prieš bermontininkus. Ir kartais prieš lietuvius.
Rygoje pajunti stilių. Miestietišką stilių, kurio taip trūksta provincialiai Lietuvos sostinei Vilniui. Ir ne tik dėl Hanzos tradicijos, įspūdingų senamiesčio bažnyčių, art nouveau ir kitų architektūrinių objektų specifikos. Miestietiškumas yra miestietiškų erdvių ir stilistikos kūrimas. Jeigu jau kalbama apie šiaurietišką kultūrą, ji neatskiriama nuo gatvių ir šaligatvių būklės, nuo namų fasadų išvaizdos, nuo šiukšlių iš kiemų išvežimo dažnumo, nuo planingo želdinių formavimo, nuo užrašų miesto gatvėse, tai yra nuo tų dalykų, kurie yra vadinami geru skoniu. Stilingos moterys ir merginos su aukštakulniais kažkur skuba Rygos naujamiesčio gatvėmis, dviračiu su priekyje pritaisytu elegantišku krepšeliu pravažiuoja išsipuošusi moteris, restoranų tarpduryje laukia padavėjai baltomis prikyštėmis, švariuose šaligatviuose nekonfliktuodami išsitenka pėstieji, dviratininkai, paspirtukininkai... Galbūt toks Rygos vaizdas atrodo per daug idiliškas? Galbūt. Tačiau Rygos miestietiškumas pasireiškia prasmių ir formų koegzistencija viešosiose erdvėse. Solidžiose erdvėse prie Operos, bulvarų, senojo miesto vartų, Elžbietos ir Dzirnavu gatvėse. Šiame kontekste Vilniaus mero sprendimas sukurti keistą pliažą Lukiškių aikštėje su angliškais užrašais, atmetus vertybinius vertinimus, atrodo labai jau vaikiškas ir nesolidus. Vaizdai prie Lietuvos Respublikos Seimo ir Nacionalinės bibliotekos – nykūs kaip Minske. Gėlynai skurdūs. Fontanas neveikia jau keletą metų. Kaip taikliai parašė Audronė Girdzijauskaitė: „Tai, kas čia vyksta, rodo miesto valdžios galvose tvyrantį chaosą, jos aroganciją, rodo, kad nėra autoritetingo miesto vyr. architekto, vyr. dailininko. Užtat solidžioje vietoje atsiranda ir toleruojami kičiniai projektai – pliažai, čiuožyklos, visokios jas lydinčios pagalbinės patalpos, nutiestos žarnos... Lyg svetainės viduryje pastatytum vonią“ („Š. A.“, VII.10).
Ryga buvo kitokia ir liko kitokia. Šis rygiečių (tiksliau, miesto veidą formuojančių politikų, architektų, dailininkų) kitoniškumas, mano nuomone, kyla iš pagarbos istorinei tradicijai, racionalaus planavimo bei stiliaus ir estetikos pojūčio.