Sąryšių choreografija

Ryte išlipu Vienoje. Stotyje sulaužytu kaklu ir sunkia kuprine laukiu persėsti į traukinį, vykstantį į Donau. Nusiperku kavos, lėtai siurbčioju, stebėdama praeivius. Pro mane eina vyras vienuolio apdaru. Jis skuba. Staiga susipainioja skvernuose. Pargriūva. Jo skverne užslėptas butelis viskio krenta ant stoties plytelių. Prikvėpindamas salę, užliedamas mano batus. Netikėtai ant žemės pritūpęs vienuolis ima šalia jo rankos nukritusią šukę ir prapliumpa juoktis. Suklupęs priešais pat mane, jis pakelia į mane įraudusį besijuokiantį veidą ir purtosi iš juoko, negaliu susilaikyti. Juokiuosi su juo. Juokas griauna mūsų oficialumą, jis stipresnis nei mano taisyklės, kurias kuriu ir kurių nesukuriu, „kaip reikia elgtis su savim, su kitu“, kur sienos, kur pratekėjimai, susiliejimai, persikeitimai tarp manęs ir kito.

Sąryšiai I. Nors kartais ir nepavyksta

Per pirmą karantiną pradėjau kurti sąryšių choreografiją. Visuomenė sudaryta iš sąryšių, teigia Georgas Simmelis. Kad būtų takūs, sąryšiai turėtų būti ne per daug glaudūs. Aha, gerai. O tai kaip aš galėčiau kurti takius ryšius?

Visas jėgas atidavusi žmogui prijaukinti, kas vakaras eidama miško takais matau juos permirkusius liūdesyje, vienišus, besitęsiančius į nustirusią girią. Visą dieną apgaudinėjusi save, kad dirbu, blaškydamasi, nesusikaupdama, bet neleisdama sau ilsėtis, einu mišku – jis su manimi svyra pavargęs ir lyg pritaria, kad pasaulis bjaurus ir neteisingas. Eidama takais, spirdamasi kojomis nuo žemės, stiebdamasi aukštyn prieš gravitaciją, kirsdama oro mases, būdama šviesoje, mišką juntu ošiantį, besiskleidžiantį, pastebiu jo gaivališkumą. Medžiai skleidžiasi, meta lapus, užšąla, maudosi lietuje, išsausėja – nenuneigiamai kinta. Mano nuotaikos veikia tai, kaip juos matau, ar tai, kaip jų nepastebiu.