Tyli, nes jiems jų nereikia, jie jų vis tiek neįpirktų, jie ir taip turtingi: sidabras plaukuose, metalas burnoje, akmenys inkstuose, cukrus kraujyje, švinas kojose, geležis arterijose ir neišsenkamos gamtinių dujų atsargos viduriuose, kišenėse – metaliniai eurai. Su tokiu metalo kiekiu nepabėgiosi, o ir stovėdamas gali pusiausvyros neišlaikyti. Todėl tenka ieškoti trečio varianto – lįsti į žemę ar šokti į viršų, kad nesusidurtum su tuo pabaisa. Senjorai bando pašokti į viršų, ieškodami nemokamų kaukių, apsaugos priemonių ir kito. Žodžiu to, be ko jau ir į parduotuvę neįeisi. Kaip šiuo metu nuo šios Dievo koronės saugosi senjora Domicėlė, apie kurią rašiau straipsnyje ČIA. Keliauju pas ją į svečius ir prašau papasakoti, kaip ji jaučiasi ir kaip saugosi...
Domicėlės pamokos
Moteris sako, jog nebijo viruso, vis tiek ilgiau negyvens, nei Dievulis parėdijo ir jos gyvenime beveik niekas nepasikeitė. Na, nebent atsirado daugiau veiklos, bet pavasariais jos visada būna daugiau: pradeda į saulutę stiebtis visokios gerosios žolelės, jau galima rasti dilgėlių ir kiečių kupstelių, krauna pumpurus medžiai, todėl veiklos sočiai – reikia prisirinkti, prisidžiovinti, prisitaupyti. Be to, senjora pati gaminasi apsaugos priemones, nes jai nėra svarbu – yra jų pardavime ar ne, vis tiek nepirktų, nes neturi už ką. O be to, sako pašnekovė, kam be reikalo leisti pinigus, jei gali pats pasidaryti. Senjora pasakoja, jog besiknaisiodama savo spintoje išsitraukė stanikėlį, tai yra liemenuką ir jai pasirodė, jog tai beveik gatava veido kaukė, užtenka tik šiek tiek prikišti nagus: apkirpti kaušelius, apsiūti, o kartais ir to nereikia, pridėti raištelius arba gumytės ir kaukė gatava. Ypač kaukėms tinkančios maudymukų viršutinės dalys, nes juose yra įdėta kažkokia minkšta medžiaga.
„Manau, kad mano kaukės yra tikrai saugios, nes beveik visose liemenėlėse yra porolono įdėklas, kuris tikrai geriau apsaugo nei paprasta medžiaginė kaukė. Jei medžiagytė plona, galima įdėti vienkartinių nosinaičių, vatos ar medžiagytės sluoksnelį. O su galvos apdangalais visai paprasta, nes tam tinka paprasta skarelė, kepurė, arba bet kokia medžiagos skiautė, gal senos užuolaidos ar sudriskusio užvalkalo gabalas, senas nenaudojamas rūbas, ar pan. Išardyk, nukirpk, susiūk ir turėsi kaukių, galvos apdangalų ir kitko. Reikia tik įjungti savo „smikalkę“, kaip rusai sakydavo ir iš bet kokio šūdo padarysi grūdą. Žinoma, jei lauksi, kol tau kažkas atneš ar atveš, tai gali ir nesulaukti. Žmogus pats privalo savimi pasirūpinti, ypač tokiu sunkiu metu, kai visi didieji žmonės rūpinasi globaliniais dalykais, nereikia savo kasdienėmis smulkmenomis užgrūsti jų smegenų.
Aš visą gyvenimą esu įpratusi pati savimi pasirūpinti, ne išimtis ir ši koronė. Aš jau pasidariau kelias kaukes sau ir dar kelioms vargo pelėms. Nemokamai. Džiaugiasi. Oi vaikeli, užtenka pasirausti savo spintose ir pamatysime, kiek ten gali rasti idėjų kaukėms, galvos apdangalams ir viskam kitkam. Tik bėda, kad mes pamiršom galvoti ir pajungti galvai rankas – norim, kad viskas mums būtų paduota ant lėkštutės, viską perkam, negalvodami reikia ar ne“, – sako Domicėlė.
...ir dezinfekcija
„Visais laikais nuo užkrečiamų ligų buvo reikalinga apsauga, dezinfekcija ir švara. Prisimenu, kai dar gyvenau, tai yra, kai dirbau auklyte darželyje, naudodavome chloro tirpalą, valydavome, dezinfekuodavome ir jokios zarazos nepuldavo. Kai užsidarė darželis, vedėja leido pasiimti kibiriuką chloro miltelių, todėl dar iki dabar turiu, biški sušoko į gumulą, bet atsidaužau ir prasiskiedusi vandeniu, išsivalau visus namus, net ant kilimėlio prie lauko durų užpilu. Aišku, kvapas nėra malonus, bet užtat dezinfekuota ir nieko pirkti nereikia. Žinoma, namus po to gerai išvėdinu, nes orai dabar šilti, atidarau langelį ir duris, padarau skersą vėją ir viskas gerai. Sako, kad jis nuodingas, bet gal ne nuodingesnis už ta koronę. Na, o dabar, parodysiu ypatingą vaistą, na, gal nuo tos koronės viruso jis ir neapsaugos, bet nuo paprasto peršalimo – tikrai.
Dabar toks laikas, kai pilni laukai dygstančių dilgėlių, pumpurus krauna liepos, o sukrauti pušų pumpurėliai – gyvas vaistas. Taigi, prisižnaibau pušų pumpurėlių, vieną stiklinę sausoje keptuvėje tris kartus po kokias dvi tris minutes pakaitinu, tada sukratau į mažą 350 gramų butelį, užpilu degtinėle, pakratau gerai ir padedu ant lango į saulutę. Reikėtų palaikyti gal dešimt dienų, bet kai dabar ta koronė užėjo, kas tiek ilgai laikys – naudoju kaip išeina. Tik nepiktnaudžiauju – 3 kartus dienoje po noperskiuką.“ Mano pašnekovė atsuka buteliuką su rudu skysčiumi, po kambarį pasklinda tikrai malonus pušų kvapas... Ragauti nedrįstu, bet Domicėlė įsipila, kaip pati sako „noperskiuką“ ir paskalavusi burną, iš lėto nuryja. „Na, va, jau šiandienos vaistų normą paėmiau, gerklę dezinfekavau ir koronę nutolinau“, – juokdamasi sako pašnekovė.
Gyvenimas su korone
Į klausimą „ Kaip dabar gyvenate viruso apsuptyje?“, mano pašnekovė sako, kad dėl savęs ji nepergyvenanti, bet dabar tikrai džiaugiasi, jog televizorius nebeveikia, nors anksčiau jo pasigesdavusi, bet dabar tikrai ne. Anksčiau kartais nueidavo pas kaimynę pasižiūrėti ar tai žinių ar kokio filmo, eitų ir dabar, kaimynė kviečia... „Bet dabar nebeinu, nes nieko daugiau ten nei pamatysi nei išgirsi – vien tik koronas ir koronas, stogas gali pavažiuoti. Nesuprantu, kokiu tikslu taip žmones gąsdina, juk informaciją kas vyksta, ką daryti žmonėms, kaip elgtis galima pasakyti ir be skandalingų vaizdų su karstais, negyvais žmonėmis ar pan.
Žinote, sovietai žmones gąsdindavo amerikonais ir visi labai dažnai sakydavome, kad viskas gerai nesvarbu, kad parduotuvės tuščios, svarbu, kad karo nėra ir nebūtų, bet tai seni laikai. Aišku, didžioji dalis žmonių į tuos gąsdinimus galbūt nekreipia dėmesio, bet mano luomo žmogeliai jau save laidoja. Anądien sutinku seną pažįstamą, kuris niekada nepiktnaudžiavo alkoholiu, o dabar eina girtas kaip pėdas. Sakau, Jonai, kas atsitiko? O šis sako: „Koronas visą pasaulį baigia išguldyti, Europa jau beveik išmirė, tai ir mūsų smertis jau prie pat durų, girtam mirti nebaisu, gal prigėręs užmigsiu ir neatsibusiu. Koronas“.
Žinok, tokių yra nemažai, žiūrėk, parduotuvėje prie degtinės žmonių pilna. Ir ne po ketvirtuką perka, o po litriuką. Ir ne vaistams.
O aš televizoriaus nežiūriu, nes nerodo ir savo dieną suskirsčiau į dvi dalis: rytais iki pietų einu rinkti vaistažolių šaknų, pumpurų ir kitokio gėrio, o po pietų tvarkau, ką surinkau, perrenku, džiovinu ar ragauju. Diena pilna darbo ir rūpesčio, nėra kada galvoti, kas bus, jei bus. Juk jei bus, tai bus ir nieko nepadarysi, o kol nėra, reikia stengtis, kad ir nebūtų. Vaikeli, visos zarazos kaip atėjo, taip ir nueis, tik baimės akys didelės, juk jau pradėjome net savo šešėlio bijoti: į lauką sako neikit. Na, gal tie, kurie savo daugiabučių inkiluose gyvena, jų ten labai daug, į lauką ir turėtų neiti, bet turėdami savo kiemuką ar kokį sodą, į lauką būtina išeiti. Aš į savo kiemuką išeinu, einu ir į laukus žoliauti, aišku, neinu prie žmonių dabar, neidavau ir anksčiau – ko ten vargetai į akis žmonėms lįsti, bet juk gryno oro reikia kaip vaisto, laukas ir saulė tikrai gydo ir ramina. Mane tai tikrai.
Žinai, prisiminiau kažkada man pasakytą tostą gimtadienio proga. „Yra moterų, kurios sutinka savo antrąją pusę ir sėkmingai gyvena. Bet yra moterų, kurios neranda savo pusės, kurias Viešpats saugo kažkokiam ypatingam tikslui... Tai pakelkim tostą už tai, kad tas saugojimo terminas kuo ilgiau nesibaigtų.“ Geras ar ne?
Tikiuosi ir visiems linkiu, kad tas saugojimo terminas niekam greitai nesibaigtų, padėkime sau, kad kuo mažiau savo rūpesčiais Dievulį apkrautume. Ir šiaip, reikia net į juodą dangų žiūrėti su šypsena, su humoro doze, kad ir nedidele. Ne mano sugalvota, kad pasaulis šypsosi tiems, kas šypsosi pasauliui. Na, pasakiau, kaip kunigas. Neteiskit, bet kvėpuokite grynu oru, šypsokitės, nekreipkit dėmesio į staniką ant veido ir būkit sveiki“.