Tai buvo labai originalus, visokeriopai talentingas, o kartu ir labai mįslingas žmogus.
Šeiniūnų kaime, kuriame gyveno ir rašytojas Ignas Šeinius, Olesis atsirado, kai jį pas save pasiėmė grafas L. Hrynievičius. Jam muzikantas padarė didžiulį įspūdį. Grafas patarė jam iš Vilniaus vykti į provinciją – į kaimą, kurio bažnyčioje būtų grojama vargonais. Grafui padedant, kuprelis atsikraustė į Šeiniūnų kaimą, kuriame buvo bažnyčia su vargonais ir didžiulis vėjo malūnas – toks buvo kuprelio noras. Grafui tai atrodė truputį donchikotiška. Bet į mūsų pažįstamąjį šaunųjų hidalgą don Kichotą šis mielas inteligentiško veido žmogelis buvo panašus tik savo neribota vaizduote.
1897 metais, ankstyvą rudenį, Olesis buvo apgyvendintas grafo dvare Šeiniūnų kaime. Taip jis ėmė dirbti malūne, vakarais mokė šeimininkų vaikus groti, o šventadieniais vargonuodavo bažnyčioje. Vėliau persikėlė gyventi į patį malūną – jau atrestauruotą. Čia iš Vilniaus jis persivežė visą savo turtą: porą šimtų knygų, keletą muzikos klasikų partitūrų ir keliasdešimt sąsiuvinių tuolaikinės naujosios muzikos, palikį kostiumą, porą batų, dvi poras baltinių. Toks jis buvo „turtingas“ materialine prasme, bet dvasine, galimas dalykas, jam lygaus nebuvo plačioj apylinkėj.
Kuprelis buvo lenkiško išauklėjimo, o gal ir pats lenkas. Niekas nežinojo jo pavardės, gal tik išskyrus patį Olesį ir jo šeimininką grafą Leopoldą Hrynievičių. Vieniems jis buvo tiesiog Olesis, kitiems – kuprelis malūnininkas, tretiems – malūnininkas, o ketvirtiems – keistuolis „muzikontas“. Bet kreipiantis ar ko nors prašant jo, visi tardavo su kažkokia pagarba: „Pone Olesi“.
Darbas malūne nebuvo lengvas. Kartais Olesis, užsivertęs malimo darbais, netgi sekmadieniais nenueidavo į bažnyčią.
O dažniausiai Olesis sekmadieniais medituodavo trečiajame malūno aukšte, iki vėlaus popiečio skaitydavo, stebėdavo aplinką.
Kaimo vaikai, tame tarpe ir Ignas Jurkūnas (būsimasis rašytojas Ignas Šeinius) labai mėgo bendrauti su malūnininku. Kiekviena, kad ir menkiausia proga, vos tik ištrūkdavo iš vyresniųjų orbitos ar kitų kasdieninių savo žaidimų, tuoj pat visa goveda vaikai atsidurdavo prie to lyg magnetinio pastato. Čia Šeiniūnų kaimo vaikus, vos tik jiems pasirodžius prie malūno, visados sutikdavo ištiestom rankom, džiugia šypsena ir degančiom akim nedidukas kuprotas žmogutis. Jis mažuosius vesdavosi į malūno vidų, sodindavo ant pasieniais sukrautų maišų ir iš eilės visus sverdavo didelėm, čia pat palubėj kabančiom medinėm svarstyklėm. Kitą kartą, kada malimas baigdavosi arba jo nebūdavo, vesdavosi į antrą, trečią ar net ketvirtą aukštą ir į „kepurę“. Iš čia buvo galima stebėti Šeiniūnų kaimą, kuris atrodydavo lyg plati žalia kupeta.
Kuprotas malūnininkas buvo mažutis, ne ką didesnis už vaikus. Kaip ir romano herojus, jis buvo išsiblaškęs, netgi palikdavo duryse malūno raktus. Apie jį apylinkėje sklido visokių šnekų, pasakojimų, būtų ir nebūtų pravojų ir net legandų. „Jis, kuklutis, didelio takto, mandagus, labai geras ir pats tarsi vaikas, mūsų akyse išaugo į kažkokį milžiną, viską matantį ir viską suprantantį“, – prisimena amžininkai. Jo muzikos pasiklausyti ateidavo ir Jurkūnų Ignasiukas, kuriam ši muzika labai patiko. Galbūt todėl vėliau jis savo romane ir aprašo kuprotą muzikantą. Ignasiukas malūne jausdavosi kaip namie, vienąkart netgi iškrėtė išdaigą – sustabdė malūną. Dėl to ilgam laikui buvo nutrūkusi vaikų ir kuprelio malūnininko draugystė. Būsimąjį rašytoją supykęs Olesis vadindavo „bambardiriuku“ ir „kiaušingalviu“.
Vienąkart, jau studentas būdamas, Ignas ėmė lankytis malūne pas kuprelį Olesį. Atsiprašė jo už vaikystės išdaigas. Vėliau K.Skebėrai prisipažino rašąs apie senąjį malūnininką. O kitą vasarą pasikvietė jį ir parodė jau parašytą apysaką: „Kuprelis. Apysaka“ ir moto: „Netoli aras skrenda be sparnų, nors trokštų ir saulę pasiekti…“.
Tuo tarpu suaugusieji vietiniai gyventojai Olesio nelabai mylėjo. Jį buvo apkaltinę netgi bendravimu su šėtonu, neva tai malūnas nesisuktų, kai vėjo nėra. Tai buvo pretekstas apkalboms ir tam faktui, kad kuprotas žmogelis tapo mįslinga asmenybe.
Igno Šeiniaus amžininkas Skebėra atsimena, kaip kaime moterys kalbėdavosi. Viena sako: „Ak, aš nueičiau į tą malūną pažiūrėti. Jis gi netoli nuo mūsų. Bet aš labai bijau to malūnininko. Esą jis gali žmogų, ypač moterį, užburti. Ir tada… Prapuolusi.
Kita vėl: „Tas malūnininkas kaip voras musę įsivilioja į savo voratinklius ir iščiulpia… O paskui išmeta palei Juodalksnyną raistan…“.
O Janina Unčiurienė, kuri buvo Amerikoje buvusi, ir atrodo išsilavinusi, ir ta visokiais gandais apie kuprelį tikėjo: „Tas malūnininkas savo kerais, ypač tuo velnišku smuikavimu, prisiviliojęs dieviškai gražią kažkokio kunigaikščio vienintelę dukrą ir dabar ją laikąs uždaręs to malūno viršuje… Ji pabėgtų, bet kai tik ateina vakaras, suskamba Bagaslaviškio bažnyčios varpai vakarinei maldai, tuokart tas kuprotas, mažiukas ir labai negražus malūnininkas ima savo užkerėtą smuiką ir groja visokiausious menuetus, polonezus, lezginkas, čardašus ir kitokius šokius… Anoji, vargšelė, šoka, šoka iki užsimiršimo, iki nuovargio… Tada jis ima ją ant rankų, neša į tą „kepurę“. Ir taip be atvangos. Ji belaisvė, gal visai savo jaunatvei, gal visam gyvenimui. O jis turi šėtoniško malonumo groti tas gailias, linksmas, o kartais labai tragiškas melodijas. Juk tos velniško smuiko melodijos dažnai girdėti net mūsų kaime, kurio rauda ir man plėšo krūtinę, pati pradedu raudoti…“.
Kazimieras Skebėra dar vaikas būdamas suprato, kad tai netiesa, kad tai tik prietaringų žmonių prasimanymai, tačiau kažkaip iš pradžių bijojo senojo malūnininko.
Malūnas kaimo žmonėms atrodė labai paslaptinga vieta. Jį vadindavo vėjo malūnu, vetroku, Olesio išmislu, velnio padargu, paslaptingu daiktu, Pinčiuko buveine, loskava duona, šėtono išdaiga, dievo korone, didingiausiu pastatu, Dovydo bokštu, kryžiokais, kryžiavonėm, strioką varančiu padaru, į grieką vedančiu daiktu.
Visi: vyrai, moterys, seni ir jauni, pražydę jaunuoliai ir net vaikai, mokinti ir net beraščiai, – apie šį vėjo malūną pasakydavo vieną teisingiausią, objektyviausią ir etiškiausią frazę: šis malūnas savo vietoj, lyg Dievo ten padėtas. Be jo ta vieta būtų lyg dangus be saulės.
Kazimieras Skebėra pateikia daug Olesio išvaizdos detalių, kurios sutampa su romano kuprelis herojaus išore: „jo labai ilgos kojos ir labai trumpas liemuo. Rankos taip pat ilgos, bet jau tie pirštai – dvigubai ilgesni nei kitų žmonių. Kodėl taip? viešpatie, gi jis kuprotas! Tiesa, kuprelė nedidelė, tik krūtinė taip at truputį pakilusi. Žiūrėjau ir mačiau, kokios jos didelės ir mėlynos kaip lino žiedas akys ir kokios jos geros, labai nuoširdžios, tyros, jomis norėtų kito žmogaus širdį matyti. Ir visgi jis nelaimingas. Nuo to man pasidarė taip graudu, kad aš vos nepravirkau. Gal būčiau jau pravirkęs, nes nieko daugiau čia nemačiau ir nežiūrėjau išskyrus šito mažo, labai gero žmogučio geras akis, labai mielą jo šypseną, perlamutro dantis, ilgus rankų pirštus…“.
Skebėrai įspūdį paliko ir tai, kad Olesis malūno tarpdury atrodydavo kaip milžinas, o bažnyčioje – kaip mažas kuprotas nykštukas.
Olesio muzika kaimo vaikams darė didžiulį įspūdį. K. Skebėra prisimena, kaip jis verkė, klausydamasis kuprotojo maestro atliekamos „Ave Maria“: „susiriečiau, užsidengiau veidą delnais, verkiau kruvina ašara, lyg savo brangiausią mamą palaidojęs... Ir vis galvojau, kad kompozitorius, sukūręs šią muziką, matyt, buvo nelaimingas, bet Olesis, kuris dabar ją groja – dar nelaimingesnis… ir tada man buvo neišpasakytai graudu, begaliniai graudu.“
Kai 1914m. prasidėjo karas, malimo beveik nebūdavo, malūnas stovėjo be darbo. Olesis turėjo kaip niekad daug laiko. Jis K. Skebėrai tuo metu bekalbėdamas atskleidė daug paslapčių.
Kuprelis buvo pavainikis.
Motina tarnavusi pas žymų mokslininką ir turtingą kelių dvarų savininką, garbingą grafo titulą nešiojantį asmenį.
Motina buvusi jaunutė, labai graži, auklėta garbingų mergaičių institute, bet neturtingų bajorų kilmės, todėl tarnavo pas minėtą grafą kambarine.
Grafas profesoriavo Krokuvos universitete, bet gyveno nuolatinėj savo rezidencijoj Osvencimo apylinkėj. Turėjo apie keturiasdešimt metų, bet buvo nevedęs. Olesio motina ir grafas vienas kitą pamilo. Jis norėjęs ją vesti, bet neleido motina. Ji jam pagrasino: jei jis vesiąs kambarinę, ji visus dvarus parduosianti, jam nepaliksianti net vietos ir galvai priglausti. Jis kapituliavo, bet savo moteriai ir vaikui slapta padėdavo.
Kada Olesiui buvo ketveri ar penkeri, motina pastebėjo, kad šis nesveikas – auganti kuprelė. Vėliau kuprelis mokėsi jėzuitų pensionate, kur buvo sustiprintas humanitarinis ir muzikinis lavinimas.
Vėliau baigęs Krokuvos konservatoriją buvo pasiųstas tolesnėms studijoms ir tobulinimuisi į Vieną.
Dar vėliau aplankė Berlyną, Paryžių, Amsterdamą, Milaną, Neapolį, Romą. Bet nebuvo laimingas, kaip jis pats sakė, nes invalidumas, kupra viską užgoždavo. Jo motina mirė jauna – vos trisdešimt septynerių metų. Greit atėjo žinia, kad ir tėvas mirė. Gabus dvidešimtmetis sugebėjo duonai užsidirbti ir pats. dirbo mokytoju, dėstytoju, vargonuodavo bažnyčioje.
Vėliau apsigyveno Vilniuje – šis miestas jam be galo patiko kaip nedalomas architektūrinis paminklas.
Iš Vilniaus, kaip jau buvo minėta Olesis atkeliavo į Šeiniūnų kaimą. Olesis čia ir mirė, čia ir palaidotas.
Išėjęs negrąžinamai išsinešė paslaptis. Kodėl jis, toks didelis eruditas, tapo malūnininku? Kodėl jis, taip mėgęs vargonus, mažai jais naudodavosi? Kodėl jis paliko miestus ir apsigyveno užkampy? Kodėl jis nemėgo bendrauti su žmonėmis, nors labai juos mylėjo? Kodėl jis taip mylėjo gamtą, bet niekada nesilankydavo miškuose? Kodėl jokiomis aplinkybėmis ir niekam jis nesakė savo pavardės? Tai vis klausimai, kurie paliko terra incognita.