Tai pirmoji Lietuvos okupacija, kai ėmė byrėti Žečpospolita (Abiejų Tautų Respublika). Kitas skaudus laikotarpis – sovietų okupacija. Apimamas ne visas sovietinės okupacijos laikotarpis – nuo okupacijos pradžios iki Černobylio avarijos. Tai pokario ir stagnacijos laikotarpis. Nepaliečiamas „atšilimo“ laikotarpis, kuomet ėmė bręsti sąlygos Lietuvos išsivadavimui. Abi okupacijos, nors ir buvo labai skirtingos, trilogijoje sugretinamos. Taip pat trilogijoje aprašyti sunkumai, kuriuos Lietuva patyrė išsikovodama ir jau išsikovojusi nepriklausomybę.
Petro Dirgėlos „Karalystė“ išleista trimis tomais. Pirmąjį „Karalystės ciklo tomą sudaro du romanai – pirmasis taip įsiskverbia į antrąjį, kad du savarankiški kūriniai sudaro biromaną. Abu kūrinius jungia tas pats ieškotojo – numirusio, prisikėlusio, nemirtingu tapusio – mitas. „Litorina, Litorina!“ – tai istorinis romanas, vaizduojantis pirmąją Lietuvos okupaciją ir kitus 1640 – 1660 metų įvykius, kai Lietuvą valdė paskutinieji Vazų dinastijos karaliai – Vladislovas ir Jonas Kazimieras. „Girioje“ vaizduojamas žmogaus laisvių pamynimas sovietų okupacijos laikotarpiu – nuo 1945 metų iki 1986 metų po sprogimo Černobylyje. Abu romanus sujungia ir girios, Lietuvos simbolio, motyvas.
Antrąją „Karalystės“ ciklo tomą sudaro „Ceremonijų knygos“, kuriose vaizduojamos permainos Lietuvoje 1989 – 1992 metais. Vaizduojama, kaip iš sovietinio režimo į nepriklausomybės laisvę ištrūkę herojai nebemoka ta laisve džiaugtis, nebeatskiria, kas tikra, o kas ne. Jie kartais pasijaučia tarsi gyventų karnavale. Vyksta vertybių perkainojimas: meilė nudvasinama, valdžios ir pinigų troškimas peržengia žmogiškumo ribas.
Trečiąjį „Karalystės“ ciklo tomą sudaro „Vilties pilnųjų knygos“ , kuriose vaizduojamas atsinaujinęs gyvenimas Lietuvoje 1993 – 1995 metais Tuo metu Lietuva dar labai jauna, neseniai valstybingumą atgavusi šalis. Savarankiškai gyventi dar ne kiekvienas sugeba. Ilgą laiką nelaisvėje gyvenę žmonės susiduria su daugybe sunkumų. Šiame tome atsiskleidžia ne tik Lietuvos valstybės naujausia istorija, bet ir viso šiuolaikinio pasaulio gyvensenos ydos, jų keliamos grėsmės ateičiai.
Pirmoji Lietuvos okupacija 1640 – 1660 metais „Benamių“ knygos pirmojoje dalyje „Litorina, Litorina“.
Pirmojo tomo pirmojoje dalyje atskleidžiamas Lietuvos nuosmukis 1640 – 1660 metais. Tuo metu Lietuvą valdė paskutinieji Vazų dinastijos atstovai. Lietuvą trypė švedai, rusai...
Karų jausmas perteikiamas apsiniaukusio dangaus simboliais, lūžtančių medžių vaizdu, griaudžiančios girios motyvu. Lietuvą romane simbolizuoja giria: „Kai jojo per girią, audros debesis jau buvo apniaukęs dangų. Ir audros, ir vakaro prieblandoj traškėjo liepų šakos, girgždėjo klevų liemenys. Šlamėjo, ūžė, siaudė oras. Šlamėjo, ūžė, siaudė tavo siela. Giria griaudė. Ir tavo siela griaudė. Ir buvo baugu, kad giria griaudžia tavo sieloj, ir buvo ramu, kad tavo siela griaudžia girioj. Girią iš rytų ir pietryčių puolė, kirto, degino rusų kariuomenė, iš šiaurės ir vakarų – taip, ir iš vakarų, iš jūros – į girią plūdo švedų pulkai“.
Aprašoma, kaip žmonės elgėsi tų karų metu: „Vilniaus kanauninkai išnešė iš katedros karstą su šventojo Kazimiero palaikais – kur nunešė ir paslėpė, niekas nežinojo. <...> Žmonės neužkasė, nepaslėpė tik to, kuo vilkėjo, avėjo arba ką rankoj laikyti pajėgė – šakes prie durų, kirvį prie lovos kiekvienuos namuos pamatysi.“ Palyginama su kryžiuočių laikais: „Šitaip į žemę įsikasusi Lietuva buvo gal tik prieš tris šimtus metų, tada, kai kraštą puldinėjo kryžiuočiai“.
Tai, kas kur vyksta, žmones geriausiai informuoja karčemininkai – romano herojai, kurie lieka už kadro, tačiau jų lūpomis pasakomos naujienos: „O juk karčemininkai, nakvynės ar šiaip užeigų savininkai dabar geriausiai žino, kas kur dedasi. Rusai užėmė Vilnių, Kauną, švedai – Biržus , Kėdainius, Žemaičių žemę. Ir dvarų, ir miestų, miestelių ponai bėgo iš Lietuvos į Prūsiją – karčemose, užeigos, nakvynės namuose pailsėdavo, išsidžiovindavo drabužius, pernakvodavo. Prie ugniakurų, prie ąsočio alaus ar butelio karčiosios susitikdavo pabėgėliai iš įvairių Lietuvos vietovių, vieni kitiems pasakodavo, kokios nelaimės iš namų išvijo, kokius baisumus kely regėjo ar savo kailiu patyrė.karčemininkai jų šnekas girdėdavo, dėdavosi į galvas“. Ir iš tiesų tuo metu juk nebuvo masinių informavimo priemonių, taigi karčemininkai išties galėjo būti žinių perdavėjais.
Romane atskleidžiamas ir tas istorinis faktas, kad žemaičiai buvo tarsi atskira valstybė: „Žemaičiai kariams neduodavo nė trupinio duonos, nė lašo vandens. Jokiems kariams – nei svetimiems, nei saviems“.
Lietuvos kariuomenė Vazų laikais buvo labai silpna ir susiskaldžiusi: „Kas dabar tie savi kariai? Lietuvos kariuomenės nuo vasaros nebebuvo. Buvo didžiojo etmono Jonušo Radvilos pulkai. Buvo lauko etmono Vincento Gosevskio būriai. Buvo visokių konfederatų – Kazimiero Žeromskio, Konstantino Kotovskio, kelių kitų karvedžių savimylų – maištingos vėliavos. Povilas Sapiega, Vitebsko vaivada, kažin kur prie Bresto kaip jautis šnirpštė, maurojo – generolą Urusovą gąsdino. Boguslavas Radvila savo rinktinę velniaižin ko ir kam po Palenkės pelkes vedžiojo... Jonas Konstantinas Lisovskis, Jonas Gruževskis... Kiek vadų, tiek kariuomenių, o kariauti su priešais nėra kam.“
Skaudus faktas buvo ir tas, kad Lietuva vis labiau suartėjo su Lenkija. Taip Lietuva pamažu ėmė prarasti valstybingumą, savo kultūrą. Abiejų valstybių bajorijos, bendrai gindamos savo teises nuo karaliaus pasikėsinimų, susigyveno ir pradėjo jaustis sudarą vieną visuomenę. Lietuvos bajorija ir didikai savo valstybines teises vis dėlto saugojo, norėdami pasilaikyti Lietuvą tik sau, ir lenkų neįsileido. Tačiau ilgų karų metu jie pradėjo jaustis turį bendrą su Lenkija užsienio politiką. Todėl pamažu ėmė nykti savarankiška Lietuvos politika. Lietuviai stengėsi išlaikyti savarankiškumą tik viduje, saugodami atskirą valstybės organizaciją. Tačiau karalių pradėjo rinkti bendrai su lenkais. Vladislovas Vaza jau buvo bendrai išrinktas. Po to Lietuva jau niekada nebesiūlė nei savo atskiro kandidato, nei atskirų naujam karaliui sąlygų. Romane vaizduojamas laikotarpis, kai karalius buvo renkamas bendrai.
Romane puikiai nušviestas tuometinis Lietuvos ponų šeimų vadovavimas. Pagrindiniai didikai tuo metu buvo Radvilos, kurie savo dukras tekindavo už švedų, prūsų, vokiečių, prancūzų, rusų, austrų. Ir patys didikai vesdavo svetimšales. Turtų savininkais tapdavo svetimšaliai, kurie negalėjo vadovauti Lietuvai. Štai romane rašoma, kaip „keturiasdešimt ketvirtaisias į Paryžių atkeliavo kunigaikštis Boguslavas Radvila, įpareigotas vesti derybas dėl princesės Liudvikos Marijos ir našlio karaliaus Vladislovo vedybų“. Po Radvilų Lietuvoje iškilo kitos didikų šeimos – Pacai, Sapiegos.
Svetimos valstybės labai šiuo laikotarpiu kišosi į Lietuvos reikalus. Atskiri Lietuvos didžiūnai užmegzdavo artimus santykius su užsienio rūmais, didžiuodamiesi, kad su jais skaitosi net karaliai, kad duoda jiems pinigų savo šalininkams verbuoti. Jie pradėjo jaustis esą svetimų karalių sąjungininkai, o iš tikrųjų jie tapo samdytais agentais. Krašte tolydžio augo anarchija. Romane ši tendencija puikiai aprašyta: „Dar labiau tave gniuždė savųjų – lietuvių – elgesys. Veliuonos gatvėse, prie pilies jų buvo susirinkę tiek daug, kad per minią nė dešimties žingsnių negalėjai prasibrauti neiškeiktas ar niukso negavęs. Suvažiavę kone iš visos Lietuvos – iš Plungės, iš Raseinių, iš Tauragės, iš Vilkaviškio, iš Seinų – bajorai veržėsi į pilį, reikalavo Delagardžo dovanų – teisės valdyti palivarkus, seniūnijas, girininkijas, dvarus ir dvarelius. Gautą dovaną kiekvienas bajoras laikė garantija, kad užkariautojai švedai, tapę Lietuvos sąjungininkais, jį tikrai globos, gins ir nuo rusų, ir nuo lenkų, jei šie supyktų už unijos išdavimą ir imtų lietuvių žemes puldinėti“.
Tai, kad lietuviai pernelyg susitapatinę su kitataučiais, o ypač su lenkais, parodo šis romano epizodas: „Lietuviai, užuot vadavę nuo rusų sostinę Vilnių, vaduoja nuo švedų sostinę Varšuvą. Lietuviai yra taip susipainioję, kad nebesupranta, su kuo jie iš prigimties yra sutapę, o prie ko tik pritapę.“
Lietuvių pakrikimas apibūdintas vaizdingu palyginimu: „Kai caras okupavo Vilnių ir didysis lietuvių etmonas Jonušas Radvila pašaukė visus bajorus tėvynės ginti, į Kėdainius, į kariuomenės susirinkimo vietą atspūdino tik dešimtys Lietuvos vyrų. Svetimšalio globėjo Delagardžo dovanų pasiimti į Veliuoną suplūdo tūkstančiai...“
Aprašytas mūšis su totoriais: „Kunigaikštį Boguslavą Radvilą apsupo totoriais. Į nelaisvę jį ėmė ne Gosevskis, kaip buvo sutarta, o Chadži Aga. Boguslavas nesipriešino. Atidavė totorių raitelių vadui pistoletus, diržą su kardu“. Taip apibūdintas lietuvių nebegalėjimas pasipriešinti nei totoriams, nei kitiems priešininkams.
Aprašytos ir pirmosios Žečpospolitos dalybos, unija su Švedija. Apie jas kariams praneša Radvila, kuris apgailestauja, kad nebeturi kitos išeities: „Brangieji, mielieji! Narsieji! Prasidėjo Žečpospolitos dalybos. Dalybų sutartį jau pasirašė Chmelnickis. Veikiai pasirašys Karlas Gustavas, Rakočis, Frydrikas Vilhelmas. Ir aš. Aš, kuris, žiūrėdamas jums į akis, liudiju: Karlui Gustavui atiteks Prūsija, Pomeranija, Žemaitija, Kuršas; Rakočiui – ir Didžio, ir Mažoji Lenkija; Prydrichui Vilhelmui – Poznanės vaivadija, Vėluvos žemė, Chmelnickiui – Ukraina, man – Naugarduko vaivadija. Karalius mane paskelbė išdaviku todėl, kad pasirašiau Lietuvos ir Švedijos uniją.“ Tai dar kartą įrodo valdovo bejėgystę prieš didikų valią.
Šis laikotarpis, kuris vaizduojamas romane, vadinamas valstybės pakrikimo laikais. Pakriko ir moralė. Tai pasireiškė įvairiais dalykais. Vienas iš pakrikusios moralės įrodymų – religinių bendruomenių neapykanta viena kitai, netikėjimas niekuo: “... katalikų dvasininkai neapkenčia protestantų, juos vagina, šmeižia, kaltina mirtinomis nuodėmėmis. Laiko juos tėvynės išdavikais. Ne naujiena, seniai laiko, tik anksčiau įtikinti žmones, kad garbingieji kunigaikščiai Radvilos – išdavikai, buvo neįmanoma. O dabar... Dabar, kai žmoneliai suvis nebesusigaudo, kas aplinkui dedasi, viskas pasidarė įmanoma“.
Moralės pakrikimą, kurį, kaip leidžiama romane suprasti, paaštrino totorių kultūrinė invazija, iliustruoja katedros išniekinimas: „Vilnių okupavo caras, katedrą – nuodėmė“. Katedroje vyko orgijos: „Katedroj, pilnoj dūmų, knibždėte knibždėjo gausybė žmonių. Pusnuogiai, nuogi jų – ir vyrų, ir moterų – kūnai šmėseliojo laužo liepsnų atšvaituose. Ore su dūmų kamuoliais maišėsi juokas, kikenimas, šnabždesiai, kuždesiai, dejonės. Laužas degė vidury katedros. Kekšės jį kūreno totoriškom kepurėm, šiukšlėm, sudraskytais perukais, suplėšytais marškiniais, nurautais plaukais. Laužas rūko juodais, šleikščiai dvokiančiais dūmais“. Aprašinėjamas laisvas seksas: „moteris banguojanti po vyro torsu. Moteris, jojanti ant vyro. Moteris, kojomis apsikabinusi vyro kaklą. Moteris kandžiojanti, glamonėjanti, čiulpianti. Moteris, guodžianti moterį, kurią su įniršiu grūda vyras“.
Pagrindinė romano mintis išsakoma iškeliant problemą: „Kodėl Lietuva nori būti nepriklausoma, tačiau ne nuo visų, o tik nuo ko nors? Kodėl lietuviai nori nuo ko nors priklausyti? Kodėl bijo nuo nieko nepriklausyti ir būti visai laisvi?“ Apie tai, kad lietuviai sunkiai mokėsi būti laisvi, kalbama ir kituose trilogijos tomuose.
Sovietų okupacija „Benamių knygų“ antrojoje dalyje „Giria“.
Pirmąjį ir antrąjį „Benamių knygų“ romanus jungia tas pats ieškotojo – numirusio, prisikėlusio, nemirtingu tapusio – mitas, o taip pat ir girios motyvai. Tai, kad romane bus gausu istorinių faktų, galima suprasti vos pradėjus skaityti. Romanas pradedamas Lietuvos priešistorės pasakojimu ir girios motyvu: „Čionykštės žemės gelmėj akmens anglies nėra – prieš milijonus metų girių čia nebuvo“. Toliau trumpai užsimenama apie viduramžius: „Kryžiuočių kronikose parašyta, kad vietinius gyventojus sunku nukariauti: pavojui iškilus, jie pasitraukia kūlgrindomis į neįžengiamą raistą girioje“. Pastarasis sakinys yra jungiamoji grandis tarp dviejų laikotarpių – kryžiuočių laikų ir pokario miškinių laikų.
Iškart pristatoma ir viena romano veikėjų – Teresė Kerpienė, pokario laikų moteris, kuri matė kaip karas, iš pradžių vokiečių, o paskui ir sovietų okupacija suardė gyvenimą: “...grioviai, grioveliai, raudono molio gūbriai, išversti akmenys, girios pakraščiai – krūmynai – iškirsti. <...> Daugelio sodybų nebėra. <...> Nieko nebelaidoja koplyčiose.“ [1, p.238]. Vokiečiai eidami per Lietuvą degindavo kaimus, žmones: „Pirmomis karo dienomis vokiečiai Budrius sudegino – ir žmones, ir namus. Senojo kaimo buvimvietėje kūpsojo degėsių krūvos, tik maža bažnytėlė ant kalno liko sveika stovėti“. Ta bažnytėlė – tai simbolis to, jog žmonių širdyse dar ne viskas sunaikinta.
Išversti kailį tuo metu buvo išsigelbėjimas: „Jo dėdė išvertė kailį, nebevaikšto į bažnyčią. Niekas neprikiš, kad iš miškinių giminės, kad miškinių išperą augina“. Teresės Kerpienės sesuo – Malvina – taip pat įkūnija tipišką sovietinį žmogų, kuris pabuvojęs tremtyje, Sibirą laiko savo žeme, kuris mano, kad Sibire buvo gera gyventi. Netgi kalba ji įterpdama rusiškus žodžius, pavyzdžiui, „priviet“, „bože moj“... Marytę ji vadina Marina...
Malvina buvo toks sovietinio žmogaus prototipas, kuris greitai prisitaiko prie naujų sąlygų, kuris pasiduoda sovietinei ideologijai. Tuo tarpu jos tėvai supranta, kad jų duktė „nuėjo vėjais“: “...Malvinutė nuo mažens buvo paklusni, tik ir žiūrėdavo, kaip įsiteikti. Motinos džiaugsmas greitai atslūgo. Geroji Malvinutė nėjo nei į daržą, nei į tvartą, nė troboj tvarkos nežiūrėjo: išeidavo į savo biblioteką ir prapuldavo – čia ji lektorė, čia moterų veikėja, čia agitpunkto vedėja“.
Tuo tarpu tie, kurie nepritapo prie sovietų valdžios, namų ieškojo girioje: „Kam nepatiko rusų valdžia, pasiimdavo šautuvus, išeidavo į girią ir joje gyvendavo alkani, drebėdami nuo šalčio, užmigti bijodami.“ Taigi pasakoma, kad dauguma žmonių sovietų valdžią buvo priversti toleruoti dėl savo patogumo – kad nereikėtų girioje alkti.
Tačiau buvo likę tokių žmonių (romane juos įkūnija Butkus), kurie tikėjo, kad imperija vieną kartą sugrius: „Butkus sakydavo: ant molinių kojų stovi ta imperija; pakepins saulė – sprogs, subyrės“.
Blogiausia tai, kad pokario negerovėms užgriuvus, žmonės tapo netikri dėl ateities, todėl, kad išgyventų visus kitus laikė priešais: “...po pasaulį vargas gainioja juos lyg pernykščius lapus, o jie galvoja, kaip čia ką vienam iš kito paglemžus; dar nepasimatė, nesusiėjo, o jau žino, dėl ko čia riesis...“
Romane paliečiama ateizmo, kuris buvo itin aktyviai ir vos ne prievarta propaguojamas sovietų laikais, problema: „Konferencijų salėje buvo tvanku. Pro didelius atidarytus langus iš gatvės į vidų plūdo įkaitęs oras. Pranešėja kalbėjo apie žmogų, kuris netiki Dievu, nelanko bažnyčios, nepripažįsta religinės filosofijos, tačiau sėsdamas už nuosavo automobilio vairo prieš ilgą kelionę, nuoširdžiai mintyse kartoja: „Dieve, sergėk mano vaikus, kad jiems kelyje nieko neatsitiktų“. Taigi akivaizdžiai parodoma, kad sovietinis ateizmas tikrai palietė ne visus, kad Dievą sugebėjo išsaugoti savo širdyje ne vienas lietuvis, nors konferencijų salėse ir būdavo į galvą grūdamas ateistinis šlamštas.
Sovietiniams žmonėms tikra prapultis buvo Černobylio atominės elektrinės sprogimas 1986 metais. Jis paženklino daugelio žmonių likimus: „Edvardas išveš vyrus į Černobylį. Ji liks viena. Kas yra Černobylis? Kas ištinka žmones, kai jie atsiduria Černobyly, ten, kur sprogo, išsilydė ir viskas švyti nematomais, nejuntamais spinduliais? Ar kas nors žino, kad tas spinduliavimas tikrai nėra toks stiprus, kad nužudytų žmogų?“ Taip ir visas negeroves sovietai demagogiškai laikė „nematomais, nejuntamais“ dalykais. Černobylio pavyzdys romane labai tinkama alegorija visoms sovietinėms negerovėms. Į Černobylį privalėjo važiuoti ir lietuviai, nors tai nėra jų tėvynė. Šią negerovę protingesni žmonės kuo [puikiausiai suprato, tik negalėjo nieko pakeisti: „Nuvežti vyrus į katilą, kuriame sprogo dvidešimt atominių bombų <...> nėra didelis žygdarbis“.
Romane paliečiamas ir tas istorinis faktas, kaip sovietai pirmieji pakilo į kosmosą. Aišku, jie ir šį faktą privertė pasitarnauti demagoginiams tikslams, šiuo atveju, ateizmo plitimui ir Dievo įvaizdžio suprimityvinimui žmonių galvose: “ TASS’o pranešimas, kosmosas, Gagarinas, pirmasis žmogus į aukštybes pakilo ir Dievo nerado“.
Taigi pokario ir stagnacijos laikotarpio istoriniai faktai romane paliesti nors ir probėgšmais, tačiau giliai ir su potekste.
Kovos už Lietuvos nepriklausomybę antrajame trilogijos tome („Ceremonijų knygos“) ir gyvenimas atgavus nepriklausomybę (pagal trečiąjį tomą).
Antrajame tome išlieka tie patys veikėjai, atsiranda ir naujų. Ir visi jie jaučiasi tarsi karnavale. Po tiek metų priespaudos jie jau nebetiki laisve ir nepriklausomybe, bijo nusiimti kaukes, tačiau vis dėlto kažkokia galinga jėga verčia juos kovoti už laisvę. Nauji įpročiai herojams tarsi naujos kaukės.
Netgi stovint ant nepriklausomybės slenksčio daugumai šmėkščiojo minėtojo ateizmo šmėkla: „Niekas nenorėjo vežti Švenčiausiojo Sakramento. Daugeliui atrodė, kad tai pavojinga. Nes kodėl pabėgo tas, kuris atvežė? Išsigando, kad bus suimtas ir tardomas“.
Černobylio šmėkla taip pat dar buvo gyva. Su Černobylio problemomis susiję Lietuvos žmonės skaudžiai nukentėjo. Vieni grįžo namo karste, kitus graužė sąžinė: „Nuvežęs prievarta surinktus vyrus į Černobylį, pulkininkas grįždamas namo – traukinio kupė – persipjovė venas. Namo grįžo tik palaikai“. Liko svarstymai – gal galėjo tai padaryti kitas, o gal išvis galima buvo to išvengti.
Negana svetimo Černobylio – savos nelaimės užgriuvo Lietuvą – sprogo Jonavoje amoniako cisternos: „plykstelės žaibai, pasipils lietus ir siera, ir siera, ir dangus su žeme susimaišys“. Žmogus jautiesi bejėgis ne tik prieš gamtos stichiją. Žmogus buvo nesaugus dėl pačios žmonijos išrastų ir netvarkingų monstrų. Kaip žinia, sovietų laikais daug kas buvo netvarkinga.
Tačiau iš tiesų žmogus nelabai turėjo pasirinkimo. Kaip žinia, visur ir viską sekė saugumas: „Saugumas visą laiką alsavo man į pakaušį! Apie tai galima pasakoti kiaurus metus! Tačiau dar nereiškia, kad aš tarnavau saugumui!“ Saugumo šmėkla vis dar buvo gyva, žmogus negalėjo jaustis laisvas, žmogus po tiek metų nelaisvės jautėsi sugniuždytas.
Romano herojus Rokas apgailestauja, kaip elgėsi, tačiau jis pripažįsta, jog blogai elgtis buvo priverstas, ir dėl to dabar jį kamuojanti sąžinė: “...rusai ir mūsų visokie sniečkai prievarta įvedė savo tvarką. Jų valdžia prievartavo mane. Aš pradėjau prievartauti tėvus – nugriaukit namus, iškirskite sodą...kraustykitės į gyvenvietę, arčiau prie kapinių...“ Žmogus jautėsi didžiulės nomenklatūros varžteliu. Ta nomenklatūra paralyžiuodavo žmogaus valią.
Kovoti už nepriklausomybę Lietuvai buvo be galo sunku, nes postsovietiniai žmonės mažai kuo tikėjo. Jie pirmiausia nepasitikėjo savo jėgomis: „Lietuva neišsikovos suvereniteto. Lietuva labai maža, imperija paskandins Lietuvą kraujyje. <...> Mūšio dėl ateities lauke Lietuvos nėra. Lietuviams leista tik stebėti mūšį ir laukti, kas laimės, kokį nuosprendį laimėtojas jiems paskelbs. <...> Nuosprendžiai Lietuvai bus pasirašomi Maskvoje, Vašingtone, Briuselyje“. Kai Lietuva ėmė nebetekti savo valstybingumo XVII amžiuje, per visus tuos amžius iki pat naujausių laikų, lietuviai buvo praradę pasitikėjimą savo jėgomis. Neveltui per visą trilogiją eina ši mintis.
Ši tezė patvirtinama romano herojaus Dimgailos žodžiais: „Draugai, įstatymai, kurių nepripažįsta Maskva, Lietuvoje negalioja. Valdžios patriarchas – nematomas. Naujieji Suslovai neįvardijami. Tikrieji valdovai – pasislėpę“. Taigi Lietuvos žmonės net ir stovėdami ant nepriklausomybės slenksčio gyveno savo baimių karnavale, išsigalvoto pasaulio mistikoje. Jiems buvo labai sunku patikėti, kad tie baisūs laikai jau praėjo.
Baimę keldavo bet kokios ceremonijos, primenančios sovietų laikus. Štai Valančiūnas Maleckiui pasakoja: “...filmavau ir tas kiaules tribūnoje. Kiaulės ėmė dvejintis, trejintis. Ėmiau klaikiai jų bijoti. Visi daiktai pradėjo pūstis, didėti. Padangėje nebeliko oro. Dusau.“
Tarsi karnavalas romano herojams atrodo ir jau atgavusių savo šalies nepriklausomybę lietuvių bandymas išgyventi, iš Turkijos parsivežti prekių (kaip žinia, tokie dalykai sovietų laikais buvo įvardijami spekuliacija, todėl ir kelia baimę): „Lietuviai paskelbia nepriklausomybę ir emigruoja į Turkiją“.
Nepriklausomybę lietuviai atgavo tikrai didvyrišku būdu. Romane aprašinėjami sausio 13-osios įvykiai. Tačiau gavę tą laisvę, žmonės ja netiki ir vadina komedija (nes nesijaučia laisvi savo viduje): „Visiška nepriklausomybė – tai komedija. Maskva Vilniuje – tai tvirtovė! Tegul bus jos kertinis akmuo amžinai nepažabotai nepriklausomybei, raganų medžioklei.
Ta pati mintis rutuliojama ir paskutinėje trilogijos knygoje, kurioje aprašinėjami įvykiai jau išsikovojus nepriklausomybę – 1993 – 1995 metais. Lietuviams vis dar atrodo, kad Lietuvą valdo kitos šalys: „Rasis vaikų. Juos išveš į Londoną. Tauras Raudminas, likęs vienišas, prigers tyrų dumble. Vokiečiai nuties dumblotiekį, išsiurbs raisto dumblą ir patręš juo Šiaurės Vestfalijos žemę“.
Skaudžiai trečiojoje trilogijos dalyje prisimenami Vazų dinastijos viešpatavimo laikai, nepriklausomybės praradimas ilgiems amžiams. Romano kalba alegorinė. Tikrus istorinius įvykius iliustruoja koks nors simbolis, pavyzdžiui, „Mažeikių naftą“ – „Girios nafta“. Toks kalbėjimo būdas nugramzdina skaitytoją į pasaulį, kuris, nors ir paremtas tikrais istoriniais įvykiais, tačiau jie interpretuojami savaip. Tuo Petro Dirgėlos trilogija „Karalystė“ ir skiriasi nuo kitų istorinių romanų.