Vorai mėgsta šį paminklą. Jis tamsus, galima gerai užsimaskuoti, daug visokių ertmių ir tarpų tarp rankų, ginklų ir kojų – spąstams spęsti. Kiekvieną dieną nubraukau juos, o kitądien atėjus į darbą suregzti nauji. Retkarčiais netgi nereikia laukti rytojaus, išeini kokią akimirką pasimėgauti oru ir štai.
Štai dabar su šluota valau šiems trims vyrams tarp kojų, tai savotiškai netikęs jausmas. Tarsi jie negalėtų savęs prižiūrėti arba išvis dar blogiau – netyčia pasijuntu lyg koks iškrypėlis, kuris bando pakelti jų apdarą, kaip vaikystėj gal darydavom mergaitėms – jų sukneles mėgindavom pakelti šluotom, pagaliais, badmintono raketėm.
Taip pat valau vyrų ginklus, nors ne aš, o jie yra iškėlę juos į kovą. Veidus badau šluotos šeriais, jų akių duobes, nes aplipę žiedais, lapais, voratinkliais. Tai irgi nesmagu, nes sunku neįsivaizduoti, koks šlykštus jausmas, kai dulkėta šluota tau brūžina per veidą. Šitaip elgtis yra žema ir gali baigtis prastai.
Taigi, po tokio kruopštaus keleto minučių darbo iškart pamatai vorus, paniškai sprunkančius į visas šalis per raudoną skulptūros pakylą. Kažkurį kartą suskaičiavau aštuonis. O kartą atėjau tų voratinklių ir viename tebeplasnojo mažas drugelis, mėgindamas ištrūkti. Netoliese šešėlyje kantriai visa tai stebėjo nemažas voras. Aš staigiai šastelėjau šluota per voratinklį ir vienu mostu nubraukiau viską kartu iš vaizdo, palikdamas Dievo valiai. Gamta yra negailestinga. Esu skaitęs, kad širšės, įkliuvusios į vorų spąstus, kantriai laukia, kol jų ateina, o tada gelia staiga, šitaip kartu su savimi pražudydamos ir vorą. Gražu, kilnu, galinga.
Širšės yra giminingos skruzdėms. Skulptūra prie muziejaus durų patinka vorams, o raudona medinė pakyla, ant kurios skulptūra pastatyta, – skruzdėms. Jos ten veikiausiai turi lizdą, nes vis pamatau, kad palenda. Bet joms beprotiškai patinka ropinėti ant pačios pakylos, jos tai daro visą dieną, pirmyn atgal į šonus aukštyn kojom. Ne visai lengva suvokti man, kodėl ir ką jos veikia, šitaip ropinėdamos plačiu ir lygiu raudonu raudonu paviršiumi.
Kartais valau nuo jo užkritusius lapus. O pirmą kartą buvo smagu, nes šlaviau kartu su lapais į šoną visas skruzdes, kad neliktų ant paviršiaus jokio jokio taškelio. Nežinau, ar tai žiauru, nes buvo visai linksma. Aišku, tas sterilumas tetruko vos keletą minučių – skruzdės greitai teritoriją vėl okupavo. Todėl dabar kiekvieną kartą atėjęs lapų atsargiai šluotos krašteliu juos nubraukiu ant žemės, stengdamasis paliesti kuo mažiau skruzdžių. Irgi gražu.
Skruzdės turi daug įdomių savybių. Pavyzdžiui, itin nustebau, kai sužinojau, jog kai kurių rūšių skruzdės, ypač dykumų, savo judėjimo kryptį nustato pagal saulę, o atstumą pagal vidinį pedometrą. Pedometru yra vadinamas prietaisas, dažniausiai elektroninis, skaičiuojantis žingsnius. Mes tokį laisvai galime šiais laikais turėti bet kokiame telefone, laikrodyje, protingoj apyrankėj. Taip, visiškai teisingai, skruzdės net žino, kiek žingsnių nueina. Neįtikėtina.
(Beje, įvedę „pedometras wiki“ į guglą ir atsidarę lietuvišką įrašą, prie jo pamatome seno sulenkiamo „Sony Ericsson w710i“ prastos kokybės nuotrauką su prierašu: mobilusis telefonas su integruotu pedometru.)
Vieną dieną išėjęs parūkyti užsimaniau skruzdes suskaičiuoti. Suskaičiavau, žinoma, netiksliai, nes jos vis juda ir mirga akyse, neįmanoma visų susekti. Taigi: vorai aštuoni, skruzdžių buvo tikrai virš dviejų šimtų pem.
Tądien įdėmiai stebėjau skruzdes. Viena vertikaliai žemyn nuo paminklo nešė negyvą kitos skruzdės kūną. Necrophoresis. Iš graikų kalbos – negyvųjų transportavimas. Taip yra vadinamas socialių vabzdžių elgesys, kai jie išneša negyvus savo kolonijos narius toliau nuo lizdo, idant apsaugotų koloniją nuo ligų ir infekcijų plitimo. Tai yra vitališkai svarbus procesas kolonijos išlikimui. Šį darbą gali atlikti bet kuri darbininkė, tačiau tai būna retai, nes dažniausiai kolonijos turi savo specialias laidojimo agentes. Jų augimo ciklas, elgesys ir judesiai skiriasi nuo kitų darbininkių, todėl jos lengviau atlieka šią konkrečią užduotį. Geras.
Vos tai perskaitęs Vikipedijoj, išėjau parūkyt į lauką ir lyg tyčia iškart pamačiau vieną skruzdę, nešančią kitą. Priklaupiau vienu keliu ant žemės ir sekiau ją akimis. Su kiekviena sekunde ji tolo nuo paminklo ramiai naviguodama per šaligatvio plyteles ir artėdama link pievutės. Aš dar labiau nuleidau galvą, norėdamas gerai matyti. Pasiekusi šaligatvio kraštą, skruzdė mestelėjo savo negyvą gentainę į kapą – mažą duobę. Duobėje gulėjo dar dviejų skruzdžių kūnai. Buvau visiškai sužavėtas.
Tada susivokiau klūpintis, vienu keliu liečiantis šaltą žemę, nuleista žemyn galva, lyg iš pagarbos. Keistokai pasijutau, todėl greit atsistojau ir apsisukau. Muziejaus tarpduryje išvydau kolegę. Ji neseniai palaidojo savo senelį, kurį labai mylėjo, o prieš savaitę susižadėjo, todėl šiuo metu jos emocinės būsenos apima išties plačią amplitudę.
Bet dabar ji šypsosi tupėdama tarpduryje ir stebi didelį vabalą. Aš irgi pritupiu. Ji išsitraukia mobilųjį ir fotografuoja, mėgindama vabalą pagauti iš kuo arčiau, vis pafokusuodama, o aš dešimt sekundžių filmuoju jį lėtai ropojantį, blizgančiais žaliais sparnais, kurie dabar dar ryškesni nuo galingos šiandienos saulės. Pasidžiaugę vabalu švelniai numetame jį giliau į pievutę, kad niekas neužmintų, ir grįžtame vidun pabaigti savo šaltos arbatos.
– Tai mėšlavabalis, – šypsosi ji, – liaudiškai dar vadinamas šūdvabaliu.
Ji jau guglina, o ant jos rankos, kuri laiko mobilųjį pakeltą prie akių, sublizga sužadėtuvių žiedas.
– Žvilgantysis mėšlavabalis, – netrukus pasako, – Trypocopris vernalis lotyniškai.
Aš sėdžiu, žiūriu į lubas, o mintyse giedras dangus, kaitina saulė, man aštuoneri metai, esu basas, nuogais keliais, atsipalaidavęs klūpiu ant šiltos žemės kažkur bulvių vagoj, kaime, beveik negalvodamas apie nieką, suleidęs pirštus į supurentą dirvą, vieną akimirką susidomėjęs kolorado vabalais, o kitą jau nepatenkintas šlykščiom jų lervom.
Išgirstu balsus lauke – matyt, atėjo aplankyti muziejaus. Pro praviras mūsų duris puikiai girdisi aukštas vaiko balsas, galiu net matyti, kaip vaikas sustoja prie paminklo, pažiūri porą sekundžių į tris vyrus su ginklais, pakelia ranką, rodo pirštu, pasukęs galvą į motiną:
– Mama, o jie dabar yra mirę?
Tolstant jų žingsniams atsakymo neišgirdau. Į vidų jie neužėjo.
Po darbo užrakinsiu duris. Pasižiūrėsiu į paminklą. Žinosiu, kad vidurnaktį Kalinausko gatvėje Zappa irgi tebestovės. O aš tuo metu būsiu nuėjęs lygiai devynis tūkstančius keturis šimtus aštuoniasdešimt žingsnių.