A. Venclova pergyveno du Pasaulinius karus, keturias okupacijas, tačiau rašyti eiles ir noveles pradėjo tuo metu, kai Lietuva buvo nepriklausoma. Ir vis dėlto tai nesutrukdė rašytojui išklysti iš kelio ir pasirinkti ne tuos autoritetus.
Žurnalu susidomėjo komunistai ir Smetona
1930–1931 metais Lietuvoje iškilo nauja avangardizmo grupuotė, pasivadinusi „Trečiu frontu“. Jai, be P. Cvirkos, Kosto Korsako, Kazio Borutos, priklausė ir A. Venclova. Grupuotė taip pasivadino dėl to, kad ji atėjo po keturvėjininkų ir simbolistų, taigi buvo treti. „Trečias frontas“ paskelbė, kad literatūra atsinaujina radikaliai, ir pradėjo leisti tokio paties pavadinimo žurnalą. A. Venclova buvo šio žurnalo redaktorius.
„Tai atvirai politiškai angažuota literatūra, orientuota į marksizmą ir klasių kovą. Jos herojus – maištingas kaimo bernas, ji protestuoja prieš darbo žmogaus išnaudojimą, skelbia revoliucinius šūkius. – „Trumposios lietuvių literatūros istorijos“ I dalyje rašė Vanda Zaborskaitė. – Literatūros kalbą jie siekė išvaduoti iš romantinio jausmingumo ir puošnumo, griebėsi šiurkštaus, glausto, plakatiško stiliaus. Jie jautėsi priklausą internacionaliniam rašytojų „kairiajam frontui“, palaikė ryšius su vokiečių, latvių, amerikiečių avangardu, domėjosi Rusijos tarybine literatūra.“
