Šuriko skrodimas: kodėl frazė „nada, Fedia, nada“ buvo idealiai tinkama sovietinei cenzūrai

Daugelis skaitytojų dar puikiai atsimena laikus, kai pagrindiniai komerciniai Lietuvos televizijų kanalai įvairiausių švenčių – dažniausiai Naujųjų metų – proga transliuodavo senas sovietines komedijas (kai kada įvardijamas „legendinėmis“): Leonido Gaidajaus režisuotus filmus „Operacija „Y“ ir kiti Šuriko nuotykiai“, „Kaukazo belaisvė“, „Briliantinė ranka“ ar Eldaro Riazanovo „Likimo ironija, arba Po pirties“. Nors mūsų dienomis tokia praktika, atrodo, jau išnykusi, neabejotinai tebesama gan ženklaus kontingento, kuris su malonumu šias komedijas periodiškai peržiūri. Žinoma, kištis į individualaus žiūrovo estetinį skonį nėra taktiška, tačiau šiame tekste ir neplanuojama to daryti.

Šio teksto tikslas – dekonstruoti „legendines“ sovietines komedijas, atskleidžiant jose užslėptą sovietinės ideologijos užtaisą, kuris dažnam eiliniam žiūrovui ne išsyk pastebimas. 

Reikia pastebėti, kad visoms šiame tekste nagrinėjamoms komedijoms būdingas gan ryškus tam tikrų sovietmečio reiškinių kritikavimas, šaržavimas – tačiau būtent tai ir yra didžioji žiūrovo apgaulė: prisidengiant šmaikščia, sparnuotomis frazėmis papuošta tam tikrų tuometės kasdienybės neigiamų reiškinių (girtavimo, korupcijos, bukų valdininkų) satyra, prastumiami