Suvilioti Demoną: palyginus Škėmą ir Lermontovą, tampa aišku, ką tenka paaukoti už aistringas svajones

Antanas Škėma – novatoriškas, modernus, bet iki galo nesuprastas ir neįvertintas lietuvių rašytojas. Skaitytojus intriguoja jo kūrinių siužetai, veikėjų kova su savo aistromis, klaidžiojimas patirto skausmo labirintais. Škėmos „Izaoką“ literatūrologai dažnai lygina su Franzo Kafkos kūriniais, o „Baltą drobulę“ – su Virginia’os Woolf modernistiniais romanais „Orlandas“ ir „Ponia Delovėj“. Žodžiu, Škėmos kūryboje įžvelgia tik Vakarų modernizmo tradicijų, siužetų, literatūros metodų kartojimą.

Mano kolegų pedagogų tvirtinimu, Škėma yra populiarus autorius tarp vyresniųjų klasių mokinių. Literatūros tyrinėtoja Loreta Mačianskaitė konstatuoja: „Tokios literatūros populiarumas tarp jaunų skaitytojų ženklina alternatyvios laikysenos poreikį, norą oponuoti sėkmingiems biografijos modeliams ir teigti savo autentiškumą kaip svarbiausią vertybę. Nesunkiai galime atpažinti kompensacinį mechanizmą, padedantį jaunam žmogui išlaikyti pasitikėjimą savimi, kai patiriamas traumuojantis suaugusiųjų pasaulio spaudimas.“(1) Tačiau pirmiausia turime moksleivius sudominti, kad paskatintume perskaityti kūrinį, padėtume suprasti, kuo rėmėsi autorius, ką jis norėjo pasakyti ir kaip jam tai pasisekė.

Kiek nustebina Mačianskaitės prielaida, esą Škėma „nei Platono, nei Balzaco, nei Dostojevskio nebuvo skaitęs [...] galima galvoti, kad gal tokio specifinio talento rašytojui, koks buvo Škėma, knyginė erudicija ir nebūtina“.(2) Abejočiau, ar tikrai jis nesidomėjo pasauline literatūra. Pavyzdžiui,