Tarybiniai filmai, kuriuose (beveik) nekvepėjo smegenų plovimu: kelia šypseną net ir šiandien

Manęs praktiškai nekankina nostalgija. Tarybiniai laikai buvo kupini betoninės architektūros, šlapiankinės gastronomijos, plakatinio meno ir megztos mados. Neturiu nieko, kas keltų šiltus jausmus, virpintų širdį ir priverstų dūsauti „tai geri laikai buvo“. Nepamenu aš nei to dvasingumo išskirtinio, nei ekologiško gyvenimo būdo, nei ramybės žmogaus, kuriam nieko nereikia (nes nieko ir nėra). Bet... Prisiminiau kvailą katiną Leopoldą, kuris norėjo su visais gyventi draugiškai. Dar juokingus indiškus filmus, kur staiga visi pradeda lyg niekur nieko šokti ir dainuoti. Ir tada pagalvojau, o gal ir būtų visai nieko nesimaivyti ir maksimaliai objektyviai pasižiūrėt į savo praeitį ieškant kino ir TV perliukų, apie kuriuos norėčiau ir pats prisiminti, ir jums papasakoti.

Kai kurie mano prisiminimai kupini pašaipos supelijusiam. Kiti – švelnaus liūdesio dėl prarastų talentų, kurie kitoje vietoje ir kitu metu galėjo būti pasaulio pažibomis. Dar kiti prisiminimai, iškilę rašant šį straipsnį, buvo nesmagūs – aš pasistengsiu juos kuo greičiau įkišti į užmaršties stalčių. Todėl šį kartą mano „kinas“, kurį rodau jums, be konkretaus žanro. Tiesiog atplaišėlės, kurios vertos ištraukti iš archyvo, pramogai ar istoriniam įvertinimui.

Animacija

Daug kas prisimena tarybinę animaciją su meile. Daug kas, jos pakęsti negali. Aš – kažkur per vidurį. Manau, kad kurti iš vaikams skirtos animacijos „menus“, skirtus visiškai kitai publikai, buvo neteisinga.