95% Maltos gyventojų tiki Dievo egzistavimu, o 3% teigia, kad yra kokia nors dvasinė energija. 316 km² saloje telpa per 360 bažnyčių, todėl vieniems maldos namams tenka daugiau nei 1 000 gyventojų. Atrodo, tikėjimo gyliu maltiečiai lenkia visus europiečius. Šalies architektūroje tai lengva pastebėti. Druskos kristalais žėrinčios, arabiškais motyvais ir itališkais balkonais puoštos pastatų sienos čia žymimos šventiesiems skirtais objektais. Mažyčiai sekretai, nuo kurių rytais nuvalomos nakties dulkės, tviska tikėjimu: Dievas yra. Sienose įspausti šventieji avinėliai, skirtingos Marijos šypsenos, keraminės angelų galvos. Daugybė glazūruotų Jėzaus širdžių ir vėjo nugairintų apaštalų ikonų, šventiesiems virš galvų levituojant aureolėms, primena Vilniaus Literatų gatvę arba Žemaičių Kalvarijos šventovę su Kristaus kančios kelio stotelėmis.
Dauguma šventųjų buvo kankiniai. Savo noru kančiai išduotas Kristus mirė ant kryžiaus. Šv. Agota atsisakė tekėti už Katanijos valdovo ir už tai buvo pasodinta į kalėjimą, kur, nupjautomis krūtimis, mirė suliepsnojusi ant laužo. Šv. Polikarpas turėjo galimybę pabėgti iš vergovės, bet ja nepasinaudojo ir buvo padegtas. Nors aukso lydinį priminusio kūno liepsna nesugebėjo įveikti, o nuo jo sklidęs prabangiausių prieskonių aromatas leido praregėti akliesiems, Polikarpas galiausiai buvo nudurtas.
Literatų gatvėje – nebūtinai kankinių lentelės. Tačiau aukščiausios, tik rašytojams būdingos savybės dažnai priartina juos prie šventųjų. Literatūra iš kančios ir man atrodė kupina neišmatuojamo gylio. Ją skaitydama ar rašydama rizikuodavau sugrįžti mistiškai nušvitusi, išsižadėjusi etatinio atlyginimo ir komforto. Galimybės gyventi ne iš bedarbio pašalpos, o žinant, kad prireikus sumokėti nuomą Vilniuje neteks duoti kraujo.
Žemaitė rašė pasislėpusi bulvių vagoje. Nėris pravirkdavo pamačiusi alkaną vaiką. Marčėno ir Stankevičiaus eilėraščius rašo Dievas.
Labiausiai mylėjau Škėmą ir jo Garšvą, kurio kančia atrodė tyra kaip ir pati „Balta drobulė“. Mėgau Parulskį, atmintinai mokėjau frazes iš „Trijų sekundžių dangaus“. Gerbiau atsidavusius literatūrai, atsisakiusius malonumų rašytojus taip, kad buvau pasiryžusi ir toliau nedirbti, kad tik neprarasčiau savo laisvės, be kurios neįsivaizdavau rašymo. Juk mistinis įkvėpimas gali šmėstelėti bet kada. Ryte važiuodavau į biblioteką ir sėdėdavau ten tol, kol parašydavau bent vieną mane tenkindavusią pastraipą. Valgykloje maisto nepirkdavau. Nevalgydavau apskritai. Tikėjau: pajutusi sotumą, sumažinsiu kūrybinį alkį, todėl nieko gero nesukursiu.
Rūkiau ir gėriau kavą, gėriau kavą ir rūkiau, o visas už bibliotekų sienų likęs Vilnius man atrodė šūdų kalnas su bičiuliais, klausdavusiais, kodėl iki šiol nerašau kaip Gavelis arba Kondrotas.
Tikėjau, kad privalo skaudėti. Kad turi būti alkanas, jei nori patekti į literatūros šventovę, kurioje kančios kelius su stabtelėjimais vyninėse eisi su metaforos stebuklui pasiaukojusiais bendražygiais. Vienas pakels puolus trečiąjį kartą, kitas padės nešti kryžių, o lemiamą akimirką išties drobulę kruvinam veidui nusišluostyti. Tačiau ir tada išgirsi, kad neįsivaizduotum esąs genijus. Rimo Buroko kūrybą tyrinėjantys iki šiol kelia klausimą – tai valkata ar poetas jis iš tiesų buvo.
Į Kristaus kančių šventovę važiuodavom per didžiuosius atlaidus, į kuriuos susirinkdavo tūkstančiai maldininkų. Palikti namus reikėdavo anksti. Ir vis tiek gatvės iš tolo spindėdavo nesuskaičiuojama galybe dulkėtų automobilių kapotų, o vietos gyventojai atverdavo savo daržus, paverstus stovėjimo aikštelėmis. Į kitas keliones tėtis įprastai susiruošdavo paskutinis, bet važiuojant į Žemaičių Kalvariją negalėjo sau leisti susivėlinti ir vietos mašinai ieškoti karštyje, kuriame celofano popierėliuose ant prekystalių išsilydydavo bažnytiniai saldumynai.
Būtent čia pirmą kartą pamačiau deformuotą cukrinį laikrodį, todėl, atradusi Salvadoro Dalí kūrinius, tariausi jaučianti pamaldų, nuovargiu tvoskiantį karštį su formų netekusiais objektais.
Atlaidai prasidėdavo mišiomis ir tęsdavosi miestelyje keliaujant su minia tikinčiųjų. Žegnojiesi, meldiesi. Kur reikia – klaupiesi, kur privaloma – guliesi kryžium veidu į badančią žolę. Taip gulėdama bijodavau, kad koks senis, atsigulęs už manęs, nepradėtų spoksoti po sijonu. Kita vertus, kai kaitroje skruostu glausdavausi prie vėsa dvelkiančios žemės ir spoksodavau į smulkius mėlynų gėlyčių žiedus, iš arti tarsi palįsdavusius po didinamuoju stiklu, tai veikdavo kaip raminantis niekam nepriklausančių (todėl dieviškų) rankų prisilietimas. Taip pasisemdavau jėgų toliau vilktis procesijos įkandin ir ieškoti kitos kančios kelio stotelės.
Štai čia Jėzui kryžių nešti padeda Simonas Kirėnietis, čia – Kristus išvelkamas iš drabužių. Tada kenčia ir miršta ant kryžiaus. Kiekvieną stotelę kalnuose žymėdavo medinėmis lentelėmis apkalta koplytėlė. Reikėdavo suktis aplink kiekvieną jų, o tada eiti vidun. Mažyčių altorių stalų paviršiuje švytėdavo permatomo plastiko plokštelės arba stikliukai, po kuriais buvo pakišti kryželiai, Jėzaus skulptūrėlės iš marmurą imituojančio plastiko arba iš Biblijos iškirptas Kristaus atvaizdas. Tikintieji žegnodavosi, trindavo stikliukus ir juos bučiuodavo. Tūkstančiai skirtingų lūpų liesdavo tą patį paviršių, skiriantį nuo šventenybės. Tikėjau – patrinti stikliuką reikėdavo tam, kad Dievas pasirodytų kaip džinas, išniręs iš žiedų arabiškose pasakose. Vėliau supratau, kad žmonės taip paprasčiausiai nuvalydavo kito nubučiuotą stikliuką, prieš pabučiuodami patys. Joks susijungimas su kitu nėra besąlyginis, net jei ir siektum beribės, dieviškajai prilygstančios meilės.
Ieškodavau prasmės, todėl su klasiokais spėliodavau, kas slypi po mokytojos kaktos raiščiu, ant kurio krito laku supurkštos plaukų sruogos. Vieni kartojo, kad mokytoja slepia randą. Vyras ją muša. Arba žalojasi pati. Tik kodėl pjausto kaktą, ne riešus? Kiti tvirtino, kad raištis slepia raukšles arba nudegimus – tokius bjaurius, kad niekas neleistų dirbti mokykloje. Treti spėjimus keitė taip dažnai, kaip mokytoja – patį raištį, kaskart jį derindama su stilingų drabužių spalvomis.
Mergaitės norėjo būti į ją panašios, berniukai neatitraukdavo akių. Susirinkimų metu tėvai svarstydavo, ar aukštakulnius avinti mokytoja atitinka pedagoginius reikalavimus. Visus gundė paslaptis. Nusprendusi, kad ir aš turiu susikurti legendą, sugalvojau: mano paslaptis bus gebėjimas tamsoje matyti Dievą. Nutariau tuo įtikinti geriausią draugę. Pasikvietusi ją į svečius, pristačiau tamsos kvadrato taisykles.
Tai buvo įsibauginimo žaidimas. Reikėdavo užsidaryti tarp paradinių ir prieškambario durų. Erdvė buvo mažytė, o tamsą vidury dienos čia galėdavau sukurti iš abiejų pusių užtrenkusi duris. Abi stovėdavome kvadrate, juodo popieriaus juosta uždengdavau laukujų durų akutę ir prašydavau draugės akių vokus pirštais spausti tol, kol pradės matyti raibuliuojančias švieseles, pikselius ir taškus, išlikdavusius tamsoje net atsimerkus. Vaizdą, kurį mačiau, vadinau Dievo atvaizdu, prilygstančiu atsivėrusiai amžinybei. Nors draugė viską darydavo pagal instrukcijas, akis spausdavo nepakankamai stipriai, todėl taškeliai išsisklaidydavo greičiau ir išgąsdindavo labiau nei mano apibūdinimai, kokį Dievą turėtume išvysti. Jis dažnai spindėdavo prisidengęs karnavaline kauke, o kvadrate išaugdavo juodmedžio kryžius. Labiausiai pasisekė ant grindų radus mažą vinutę. Efektas buvo pasiektas, o Jėzus mums atsiuntė savo buvimo įrodymą. Nusprendėme, kad ta vinute buvo prikaltas jo mažasis pirštelis.
Draugė patikėjo, kad toje erdvėje išties yra kažkas, ko jai nepavyksta išvysti. Išgąsdinta mano regėjimų ir savo trumparegiškumo, pravirkdavo. Ramindavau ją sakydama, kad nieko baisaus, kad kitą kartą galinti tiesiog dar stipriau spausti akis. Kai ji pradėjo matyti baltas dėmes, neblunkančias keliolika minučių po žaidimo, išsigandau ir pati – o jei apaks? Beliko liautis ir įtikinti, kad skiriamės tikėjimo gyliu, todėl ji nemato to, ką matau aš.
Lygiai taip kai kurie literatai niekada nepasieks kančios literatų gylio, nes nenorės dėl rašymo dėti galvos ant trinkos, o ką jau kalbėti apie širdį*. Tačiau draugė neprivalėjo išsidurti akių, kad pamatytų Dievą.
Eidavom į virtuvę, ant mėlynos viryklės liepsnos iki vientisumo kaitindavome cukrų su vandeniu arbatiniuose šaukšteliuose, o tada kišdavom po čiaupu ir ragaudavom kaip saldainius, pirktus atlaidų metu. Išsilydęs cukrus sustingdavo ir stebindavo vis kita forma. Salvadoro Dalí laikrodžiai, geometrinės formos ir perpus skilusios širdys tirpdavo ant mūsų liežuvių, kai iškilmingai tardavau:
– Tai – tikėjimo paslaptis.
Pagaliau atvirsdavom į vaikus: klausydavom senų kasečių ir šokinėdavom ant lovos, apsunkusios nuo pliušinių žaislų begalybės (filmuose buvom mačiusios, kad taip daro geriausios draugės). Išsitiesdavom ant kilimo ir jausdavom, kaip kvėpuoja namai. Išsijungdavo virdulys, smailiomis rodyklėmis tiksėdamas apie laikinumą primindavo laikrodis, garus į plaučius siurbdavo bakas vandeniui šildyti. Namai į mus skverbdavosi, todėl jausdavome keistą sudaiktėjimą. Sakydavau, kad tapau stalu. Draugė rinkdavosi būti ledo kubeliu, cukrumi, išberta druska. Pagal pasirinkimus spręsdavome, kuri yra intravertė, o kuri – ekstravertė. Jei esi druska, cukrus ar ledas – poveikį darai įsigerdamas į žmogaus odą. Tapdamas stalu, save išreiški per paviršių, laukdamas tiesioginio kontakto su kitu – patogumo ieškančiu namo gyventoju, sudedančiu pirkinius ant tavo paviršiaus.
Jei esi tikras rašytojas, turi atrasti ir ištobulinti savo balsą, o tada jį perlaužti. Tačiau taip meistriškai, kad skaitytojai ar kritikai tave vis tiek atpažintų. Jei esi pakankamas rašytojas, turi pasisakyti politikos bei virusų klausimais, diskutuoti apie karantino metu perskaitytas knygas ir publikuotis kultūrinėje spaudoje, bet ne per dažnai. Jausti ribas tarp rimta ir pop, tarp pigu ir neįkainojama, o, progai pasitaikius, pareikšti, kad vis tiek literatūra dabar perdėm išvėsusi ir bekraujė. Ko gero, todėl, kad dabar, užsimanius būti rašytoju, juo gali tapti bet kas**.
Dieną, kai sužinojom, kad mokytoja išeina dirbti į kosmetikos parduotuvę, nes nepakelia bendruomenės spaudimo, žiūrėjom į jos kaktą. Atsivėrusi viršutinė veido dalis nebuvo nei randuota, nei raukšlėta. Ji buvo tokia kaip ir visos kitos.
Kai paskutinįkart žaidėm tamsos kvadratą, bandžiau įtikinti draugę, kad ji – bedievė, nes nematė to, ką reikėjo matyti. Akimirką, kai tamsoje apsireiškė ne tik Dievas, bet ir Šėtonas, ji atsirakino duris ir išėjo. Tada užrakino jas iš kitos pusės. Įkalinta tamsoje, apsisnarglėjusi ir kūkčiodama, lioviausi ieškoti Dievo. Svarbiau buvo rasti durų rankeną ir grįžti į kambarį, kuriame dar neseniai šokinėdavom ant lovos arba tapdavom daiktais.
Vienoje Maltos bazilikoje saugoma bomba, kuri karo metais čia nukrito mišių metu. Nors jose dalyvavo daugiau nei 300 žmonių, nė vienas nenukentėjo. Bomba, net perrėžusi šventyklos stogą, nesprogo. Vieni teigia, kad pamaldų metu susikaupusi tikėjimo energija buvo tokia stipri, kad įvyko stebuklas, o atlikti tyrimai rodo, jog panašios sudėties bombos apskritai niekada nesprogsta. Šiaip ar taip, iki šiol atsiranda žmonių, kurie stiklo pertvaros saugomam ginklui meldžiasi. Tik kas, jei po visko trims sekundėms danguje atidursi ne su šv. Polikarpu, bet su perdėm išvėsusiais tikinčiaisiais, atsisakiusiais išsidurti akis, kad išvystų Dievą? Arba tuomet, kai, padėjęs ne tik galvą, bet ir pačią širdį ant trinkos, vis tiek nebūsi paskelbtas šventuoju. Net jei tavo vardas galop bus iškaltas Literatų gatvės sienoje ar įtrauktas į privalomos literatūros sąrašus ne su bet kuo, o su tais, kurių eilėraščius rašo Dievas.
Atsakymas, kaip ir tikroji kančios priežastis, net tada išliks tikėjimo paslaptimi.
* Cituojama iš Manto Balakausko, vertėjo, įžangos, skirtos Michelio Houellebecqo esė „Išlikti gyvam. Metodas“ ištraukoms, Literatūra ir menas, 2020, Nr. 8.
** Ten pat.