Iki to vakaro mažoji mergaitė dar niekada nebuvo sulaukusi tos ypatingos valandos, kai ateina tie paslaptingieji Naujieji. Kadangi buvo dar maža, vis užsnūsdavo prieš dvyliktą. Šiais metais, gavusi tėvų leidimą, ji buvo pasiryžusi neužmigti.
– O kaip žinoti, kada ateina Nauji metai? – klausinėjo ji tėvo.
– Žiūrėk. Matai laikrodį? – tėvas mostelėjo į ant sienos tiksintį laiko skaičiuotoją. – Kai abi rodyklės sustos ties skaičiumi 12, tada ir bus Nauji metai.
Staiga laikrodis mergaitės akyse lyg atgijo – tapo beveik magišku burtininku, atsakingu už sklandų Naujųjų metų atvykimą. Žaisdama ant kilimo, kurį šventiškoji eglutė jau buvo apibarsčiusi savo dygliukais, ji vis pagarbiai dirsčiojo į jo ciferblatą, akimis matuodama, kiek kelio dar turi nukeliauti rodyklės, kad abi pasiektų vidurnakčio tašką. Laukimas tapo nelauktai saldus, daug žadantis, intriguojantis…
Minutės vienodu, nuo seno pažįstamu ritmu žingsniavo aplink laikrodžio centrą, o pats laikrodis atrodė visiškai abejingas šalia jo vykstančiai šventei. Suaugusieji toliau gėrė, valgė ir šnekėjosi. Kartais mergaitės akys pasidarydavo sunkios. Nuobodžios kalbos ir neįdomi televizijos programa ją migdė, bet mažoji užsispyrėlė buvo rimtai nusiteikusi pasitikti Naujuosius metus ir pagaliau išsiaiškinti, kaip jie atrodo ir kodėl visi jų taip laukia. Taigi, suėmus snauduliui ji atsikeldavo, nueidavo į vonios kambarį ir apsiprausdavo veidą vėsiu vandeniu, o kad dėdulė Miegas pamatytų, kad jos tikrai šįvakar neįveiks, dar pašokinėdavo vietoje ir tris kartus suplodavo delnais. Tada grįždavo į kambarį ir vėl laukdavo.
Iki vidurnakčio likus dešimčiai minučių suaugusieji sujudo, ėmė keltis nuo stalo.
– Ateik, – pakvietė mergaitę mama, – eisim į lauką, Naujų metų sutikti.
Mažoji noriai apsirengė striukę, užsidėjo kepurę bei apsivyniojo šaliką ir įsispyrusi į savo aulinukus kartu su visais išėjo į lauką. Sniegas kieme žibėjo beveik taip pat šventiškai, kaip ir mergaitės akys. Susidomėjusi ji stebėjo, kaip kaimynas kiemo viduryje stato fejerverkų dėžutę, ją pridega ir atsitraukia.
Kai spalvotų žiežirbų pliūpsnis pakilo į dangų, iš kito kiemo stryktelėjo dar vienas, o paskui dar vienas iš tolimesniojo ir t. t. Virš ramaus, sniegu padengto kaimo atsivėrė tikras fejerverkų šou. Po šio reginio suaugusieji ėmė glebėsčiuotis, sveikinti vieni kitus bei vaišintis šampanu. Mergaitė gavo taurę limonado.
– Sveikinu tave su Naujausiais metais, – linksmai pasakė tėvas, apkabindamas savo dukrelę.
– Bet kur jie? – sunerimo ji. – Jau atėjo?
– Atėjo, atėjo.
– Aš nemačiau...
Ji išsilaisvino iš tėvo glėbio ir nuskubėjo į kambarį. Laikrodis rodė penkias minutes po vidurnakčio.
–Pražiopsojau Naujus metus! – pyktelėjo mergaitė. – Jie atėjo, kol mes kieme žiūrėjom į fejerverkus…
–Juk taip ir ateina Nauji metai, – nusijuokė mama. – Iš tikrųjų nieko ypatingo neįvyksta. Tik kalendoriuje data pasikeičia. Prieš vidurnaktį buvo gruodžio 31-oji, o dabar jau kitų metų sausio 1-oji. Tik tiek. Tu nieko nepraleidai.
Suaugusieji liko švęsti prie stalo, o mažoji mergaitė nuėjo miegoti, tačiau dėdulė Miegas, kuris taip įkyriai nedavė jai ramybės praėjusiais metais, dabar kaip tyčia buvo kažkur iškeliavęs. Atmerkusi akis ji stebėjo tamsą virš savo lovos, klausėsi juoko už sienos ir jautėsi apgauta bei nusivylusi. Juk taip laukė… Juk turėjo įvykti kažkas ypatingo! O čia: pasikeitė data kalendoriuje ir viskas. Tik pamanykit!
Tuo metu ji dar nežinojo, kad šventinė nuotaika į širdį gali ateiti tiesiog pasikeitus datai kalendoriuje, nukritus dar vienai eilinei snaigei ar lietaus lašui, prasiskleidus dar vienam niekuo neišsiskiriančiam obels žiedui ar praskridus bitei. Tuo tarpu, jei širdyje nėra šventinės nuotaikos, jos nesukurs nei dekoracijos, nei fejerverkai, nei vaišėmis nukrautas stalas.