Pirma pamoka susijusi su technologine pažanga. Nuo praėjusio amžiaus vidurio ji vis labiau buvo siejama su žmogaus gerovės augimu. Gerėjo buities sąlygos, medicinos apsauga, kosmetika, vystėsi grožio procedūros, neminint maisto, kino industrijos ir informacinių technologijų. Gyventi darėsi tarsi vis patogiau ir smagiau. Net Sovietų Sąjungoje septintame dešimtmetyje buvo siekiama dalį gamybos susieti su žmonių buities gerinimu. Technologijomis ir mokslu grįsta medicinos apsauga leido tiek prailginti nemažos dalies gyventojų gyvenimo trukmę, kaip iki šiol nėra buvę.
XX a. antroje pusėje buvo primiršti amžiaus pradžios nuogąstavimai, kad technologijos nužmoginančios žmogų, jo santykį su pasauliu ir kitais žmonėmis verčiančios instrumentiniu. Beveik pamirštas buvo ir faktas, kad didžioji dalis technologinių atradimų tiesiogiai susijusi su militarizacija ir karo pramone. Per keletą dešimtmečių intensyvios technologinės plėtros patikėjome, kad technologijos didina žmonių patogumą ir saugumą, ilgina amžių, o nėra skirtos įmantrioms žmonijos naikinimo priemonėms kurti ar socialinei visuomenių inžinerijai.
Virusas atskleidė, kad technologijomis grįsto pasaulio saugumas ir stabilumas tėra sąlyginis. Daugybė stipriausių, geriausiai laboratoriškai aprūpintų mokslininkų komandų dirba stengdamiesi sukurti vaistus ar vakciną. Likusi dalis žmonijos tegali laukti fiksuodama užsikrėtusiųjų ir mirusiųjų statistiką bei mėgindama apriboti viruso plitimą.
Randasi rimtų abejonių, ar ligšiolinės gausios investicijos į naujas technologijas ir inovacijas yra to vertos, jei nesugebama greitai reaguoti į tokias krizes. Kalbama apie Silicio slėnio, pasaulinio inovacijų variklio, fiasko. Kita vertus, atkreipiamas dėmesys ir į investicijų nepakankamumą. Davidas Rotmanas rašė, kad technologijos viruso akivaizdoje nuvylė, atsakas buvęs viduramžiškas: visuotinis žmonių karantinavimas. Jis tai sieja su tendencija, kad bent Jungtinėse Valstijose per keletą dešimtmečių investicijos į technologijas stipriai mažėjo skaičiuojant nuo BVP.
Neturėtume abejoti, kad vakcina bus sukurta. Tačiau priklausomai nuo to, kaip greitai, kokia ji bus, kiek prieinama, kiek turės falsifikuotų konkurentų, priklauso ir ateities žmonių santykis su technologijomis. Ar vis dar bus manoma, kad pakankamai investuojama į inovacijas? O gal pasirodys, kad tos investicijos visiškai nepateisina keliamų lūkesčių ir tėra pinigų švaistymas?
Antroji COVID-19 krizės pamoka yra susijusi su abejotina ekonominės gerovės progreso verte. Vakarų pasaulyje, nepaisant krizių, valstybių logika rėmėsi tokio progreso neišvengiamybe. Nepajudinamai ir šiandien tikime, kad net įvykus krizei visuomenės atsistato, ima daugiau vartoti, ir vėl įsisuka gerovės mechanizmas. Juolab Lietuvoje galime vertinti, kad vis labiau panėšėjame į Vakarus. Bendras gyvenimo lygis, lyginant su tuo, kaip buvo prieš du dešimtmečius, yra nemažai išaugęs. Galime įsigyti vis daugiau daiktų.
Ekonomikos raida buvo sąlygota vis naujų ekonominių ryšių radimosi ir persipynimo. Susiformavo žmonių gyvenimo įpročiai, susikūrė gausybė paslaugų, kurios savo ruožtu kildino žmonių poreikius. Net jei žmogus ir menkai socialiai susisaistęs, jis yra įsijungęs į gausybę ekonominių bei kitų ryšių, kurie pačią visuomenę judina kaip sudėtingą gyvą mechanizmą, kuriame vieną išnykusią grandį pakeičia kita.
Virusas meta iššūkį tokiai visuomenei. Jis plinta tais pačiais kanalais, ant kurių pastatyta ir visuomenės ekonominė gerovė. Virusui labai palankus gausus ir persipynęs ekonominių ir socialinių ryšių tinklas. Užkirsdamos kelią virusui, vyriausybės užkerta kelią ir ekonomikai. Gerai, jei vakcina nuo viruso bus išrasta greitai. Tačiau jei jos turėsime laukti kelerius metus? Tuomet marinant virusą, bus palengva marinama ir ekonomika. Ar ir po viruso įveikimo bus prasmingos atmirusios ekonomikos dalys? Ar vis dar būsime linkę aktyviai keliauti po pasaulį, ieškoti įspūdžių ir skonių kuo tolimesnėse šalyse? Jei sunyks viešasis gyvenimas, nuolat ribosime socialinius kontaktus, ar liks prasminga tokia išvystyta aprangos industrija? Ar ekonomika ir toliau veiks kaip paklausos kūrimo ekonomika? Kokia bus ekonomika, kad atitiktų pasikeitusią visuomenę?
Trečioji COVID-19 krizės pamoka dar nematoma, tačiau neišvengiama. Tai yra socialiniai ryšiai ir jų mažėjimo pasekmės žmogaus, visuomenės ir valstybės ne vien sveikatai, bet ir išgyvenimui.
Valdant viruso sukeltas grėsmes bent Lietuvoje buvo aiškiai viešai deklaruota, kad įvairiomis priemonėmis siekiama surasti balansą tarp ekonomikos ir sveikatos. Ekonomika, kaip ir sveikata, čia suprasta primityviai: išsaugotos darbo vietos ir nebankrutavusios įmonės iš vienos pusės, neperkrautos poliklinikos ir ligoninės, maži sergančiųjų COVID-19 skaičiai iš kitos. Prastas viruso situacijos administravimas Lietuvoje lėmė, kad balansas krypo ir krypsta ekonomikos pusėn. Žmonių gyvybių ir sveikatos išsaugojimo siekis mažinant socialinius kontaktus tapo savo priešingybe. Užkertant kelią viruso plitimui, medicinos paslaugos daugeliui tapo neprieinamos. Metų pabaigoje galime tikėtis tikslesnės statistikos nei ore sklandantis ir vis minimas 10 procentų mirtingumo išaugimas.
Tačiau ar iš tiesų ekonominis stabilumas yra dalykas, su kuriuo vienu turi būti balansuojami susirgimo skaičiai ir viruso užkardymo priemonės? Socialiniai ryšiai, žmonių laisvės pojūtis, spontaniškumas yra dalykai, kuriais galiausiai remiasi ir ekonominiai pasiekimai. Suvaldant viruso situaciją Lietuvoje, jie pirmiausiai buvo aukojami kaip menkiau reikšmingi.
Žmonės paprastai siekia kurti stabilų ir prognozuojamą gyvenimą. Virusas skatina nežinomybę ir neprognozuojamumą. Viruso situacija panaši į karo kuriamą situaciją. Tačiau ne tuo aspektu, kad su virusu nuožmiai „kovoja“ ministras ar ministras pirmininkas. Ji panaši į karą nenuspėjamumu kiekvienam žmogui. O nenuspėjamumą didina ir ministrų sprendimai. Užsienyje leidžiamuose tyrimuose ir apžvalgose atkreipiamas dėmesys, kad COVID-19 krizės sąlygomis už realius susirgimus virusu nemažiau svarbūs yra nerimas ir baimė.
Nerimas gali kilti iš pačių įvairiausių šaltinių. Tai gali būti baimė prarasti darbą ar jau praradus – nerasti kito; baimė susirgti užsikrėtus virusu ar, dar labiau – kad juo susirgs artimi žmonės; sirgus ir pasveikus – baimė, kad visuomenė nusigręš ir šalinsis, savo ruožtu bijodama užsikrėsti. Nerimas neleidžia žmonėms adekvačiai reaguoti į jų darbines situacijas. Net gali paskatinti prarasti darbą. Jis gali iššaukti agresiją, vesti į įvairiausią savidestrukciją, kaip gausus rūkymas, alkoholizmas ar net savižudybė. Jis skatina tikėti įvairiausiomis sąmokslo teorijomis, kurios stiprina nepasitikėjimą savo šalies vyriausybėmis. Socialiniai ryšiai, dalyvavimas parapijinėse ir kitose bendruomenėse greta mėgstamos veiklos minimi kaip svarbiausias pagrindas nerimui įveikti.
Lietuvoje apie nerimą kaip COVID-19 pavojų ar pasekmę kalbama ypač mažai. Beveik visai nekalbama ir apie tai, kad įprastų socialinių ryšių išsaugojimas, erdvės laisvei ir spontaniškumui yra galbūt net svarbesni dalykai visuomenei ir valstybei išlikti nei darbo vietų saugojimas ar susirgimo atvejų valdymas.
Per karantiną Lietuvoje daug žmonių turėjo persikelti iš darbo erdvės į namų erdvę. Visiškai pasikeitė jų įprastinė socialinių ryšių struktūra. Nerimą gali stiprinti ne vien nežinomybė dėl to, kiek ilgai tęsis gyvenimas su virusu, bet ir dėl Vyriausybės reakcijų neprognozuojamumo. Lietuvoje sprendimus priimantys politikai aiškiai nekalba apie galimus ateities scenarijus, su laisvių suvaržymais susijusius sprendimus priima staiga, žmonėms nepasiruošus. Spontanikos galimybės traukiasi net ir iš banaliausių pasirinkimų.
Viruso situacija atskleidė, kad ne vien žmogaus gerovei, bet ir išgyvenimui reikia spontaniškų socialinių ryšių. Sudėtingais ryšiais susietos ekonomikos papildas yra įvairialypių ryšių socialinis pasaulis. Virusas įvairiausius socialinius ryšius įspraudžia į griežtą organizacinę tvarką. Tampa nesaugu „trintis“ po kavines ar renginius, ten sutinkant daugiau ar mažiau pažįstamų žmonių, su savo istorijomis ir įvairiausiais požiūriais. Darbinės zūminės diskusijos nesudaro jokių galimybių užmegzti ryšio su naujais panašių ar skirtingų interesų žmonėmis, kas dažniausiai vykdavo per kavos pertraukas ar diskusijoms pasibaigus. Kavą kiekvienas geria atskirai pats sau. Viešosios diskusijos vis labiau traukiasi iš viešųjų erdvių į elektronines griežtai reglamentuotas erdves. Žmonės ima atprasti nuo viešo buvimo ir viešo dalyvavimo spontanikos. Net ir šių metų rinkimų kampanija vyksta taip, kad imi jaustis gyvenąs kažkokiame filme.
Galima manyti, kad nuotolinės konferencijos yra konstruktyvesnės. Tačiau tai pasiekta socialinių ryšių sąskaita. Tai ryšiai, kurie ikivirusiniame gyvenime buvo naujų sumanymų, idėjų ir bendrų darbų pradžia. Socialinis gyvenimas tapo įspraustas į gerai organizuotą tvarką, kas nei stiprina visuomenės, nei turtina žmonių.
Nerimas, vien organizuoti socialiniai ryšiai yra didelis pavojus, kuris naikina šeimos, socialinius ryšius, pasitikėjimą politiniu gyvenimu, laisvės ir spontanikos pojūtį. Baimė pažeisti kokią nors taisyklę joms nuolat keičiantis gali būti daug destruktyvesnė nei pati COVID-19 liga. Galiausiai, socialinių ryšių mažėjimas naikina ir realybės pojūtį. Silpstantis gebėjimas skirti realybę nuo fantazijų, nepasiduoti destruktyviam nerimui visuomenę ir šalį gali nuvesti į daug rimtesnę krizę nei perpildytos ligoninės ar susilpnėjusi ekonomika.