Televizijos turinys balansuoja tarp skirtingų sluoksnių – tos visuomenės dalies, kuri yra sekuliari, ir tos, kuri ištikima tradiciniam islamui. Beje, normatyvinio islamo atstovų reakcija dabar veikia kaip vidinis cenzorius – pasitelkdami Osmanų imperijos tradicijas, jie priešinasi vesternizacijai, bando kištis į TV programų kūrimą bei platinimą.
Televizijos strategai, pasitelkdami serialus, pristato žiūrovams Turkijos musulmonų papročius, tradicijas, islamo įvaizdžius, itin platų socialinės realybės spektrą, atskleidžia turtingą krašto istoriją. Prodiuseriai, masinės kultūros žanrą pavertę minkštąja galia, padeda šalies valdžiai siekti ideologinių tikslų, paveikti tarptautinę opiniją šio musulmoniško krašto atžvilgiu. Tokie bandymai ypač akivaizdūs, jei televizijos kanalą prižiūri institucijos, pavaldžios prezidentui ir jo aplinkai.
Turkijos televizijos modernus atgimimas
Kai po Pirmojo pasaulinio karo pradėjo kurtis nacionalinės valstybės, tarp Afrikos ir Azijos šalių radikalumu išsiskyrė Turkija, panaikinusi kalifo titulą ir kalifato institucijas (Račius 2016, p. 33).
Prezidentas Mustafa Kemalis Atatürkas valstybiniam transliuotojui pavedė kontroliuoti TV palydovo operacijas, dažnių paskirstymą. Visą televizijos turinį iki 1990 m. tiesiogiai prižiūrėjo valstybės institucijos. Buvo griežtai reglamentuota, kad visos TV programos diegtų idealaus turko įvaizdį. Žiūrovai matydavo tik sekuliarius, mandagiai kalbančius ir pavyzdingai besielgiančius miestiečius.
Religingi musulmonai TV ekranuose beveik nepasirodydavo. Kitaip tariant, populiariosios kultūros formomis atskleisti pliuralistinį visuomenės sudėtingumą nebuvo leidžiama, valdžios lygiu reikalauta, kad televizija vykdytų kultūrinę misiją, diegdama modernią pasaulietinę tapatybę be islamiškojo matmens (Kocamaner 2010).
Islamiški televizijos kanalai Turkijoje pradėjo plisti po 1990 m., kai transliavimas liberalizuotas. Jų programos iš pradžių buvo vien teologinio pobūdžio, dėmesys sutelktas į Šventraščio doktrinas, islamo ritualus. Pastarąjį dešimtmetį pradėta rengti pramogines laidas, skirtas visai šeimai, jų tikslas – stiprinti šeimos instituciją, kuri vis dažniau nuvertinama. Atsirado programų, pabrėžiančių nacionalinę šalies tapatybę, aptariančių valstybės vidaus ir užsienio politiką, pristatančių nacionalines šventes, regionų papročius, kulinarinį paveldą, visa tai, kas, vykstant globalizacijai ir islamo kultūros vesternizacijai, atsidūrė ant išnykimo ribos. Apimamos beveik visos musulmonų kasdieninio gyvenimo sritys. Savo ruožtu modernėjanti, vakarietiškumo siekianti visuomenės dalis priešinasi griežtiems tradicionalistų reikalavimams išsaugoti religinį savitumo pamatą (Kocamaner 2010). Turkijoje įvykus radikaliems politiniams pokyčiams, atsirado nemažai prodiuserinių kompanijų ir agentūrų, kurios pradėjo kurti visiškai naują televizijos turinį (Öztürkmen 2018). Apie 90 proc. jų produkcijos 10-ajame dešimtmetyje sudarė serialai, kurie šalia informacinių, kulinarinių laidų, pokalbių apie gyvenimo būdą tapo pagrindine televizijos programų dalimi.
Būtent serialai, vadinami telenovelėmis (turk. dizi), atskleidžia sąlyginę sekuliarizacijos pergalę prieš paprotinę islamo teisę. Šalia siužetų, paremtų Osmanų imperijos istorija, daugėja pasakojimų apie šiuolaikinį Turkijos gyvenimą. Jų epicentre – nepriklausomos, feministiškai nusiteikusios moterys, modernūs turkai, kurių žodyne Alacho vardas išlikęs, tačiau vietoj penkių maldų per dieną jie renkasi verslo susitikimus, smagius pasisėdėjimus madinguose restoranuose.
TV serialų rinka nuolatos auga, nes reklaminis laikas Turkijoje palyginti pigus. Nors 2000 m. pradžioje dizi gamyba buvo dar visai menka, o eksportas išvis neegzistavo, bet jau 2014 m. gautas beveik 200 mln. JAV dolerių pelnas. Turkijos Kultūros ministerija 2016 m. pabaigoje pranešė, kad per metus sukuriami 139 televizijos serialai, jų paklausa rekordinė, o eksportas sparčiai plečiasi. Stambulo prekybos rūmų duomenimis, telenovelių pelnas pasiekė beveik 350 mln. JAV dolerių, jie rodomi daugiau kaip 100 šalių, turi maždaug 500 milijonų žiūrovų auditoriją. Taigi, pagal televizijos serialų eksportą Turkija užima antrą vietą po JAV Holivudo kino pramonės (Tomic 2011).
Dizi cenzūros akiratyje
Turkiškų serialų turinys vertinamas kontroversiškai – dėl jų nuolat kyla trintis tarp moderniosios visuomenės dalies ir normatyvinio islamo adeptų. Prodiuseriams tenka balansuoti tarp cenzūros, autocenzūros ir kūrybos laisvės. Pabandę serialuose skleisti feministines idėjas, parodyti personažus, kovojančius už lygias lyčių galimybes ir teises ar net Ezopo kalba užsiminti apie veikėjo homoseksualumą, kūrėjai iškart gauna atitinkamų tarnybų, vykdančių etikos ir moralės normų priežiūrą, įspėjimus dėl „neteiktino“ turinio.
Dabartinis politinis šalies gyvenimas vis dažniau prasilenkia su Atatürko diegtomis demokratinės Respublikos nuostatomis. Valdžia vis labiau islamizuoja oficialiąją politiką. Dviejų požiūrių – modernaus ir fundamentalaus – priešprieša stiprėja. Televizijos serialams irgi taikomi dvejopi standartai – tai, kas leidžiama prezidento aplinkos valdomiems televizijos kanalams (ATV, TRT), griežtai draudžiama kitiems prodiuseriams, kurie prasikalsta jau vien tuo, kad rodo, pavyzdžiui, pernelyg atviras bučinių scenas. Serialo „Juodoji meilė“ (turk. Kara Sevda) kūrėjus spauda užsipuolė dėl to, kad herojai pernelyg aistringai prancūziškai bučiavosi. Nors ši telenovelė pelnė tarptautinį pripažinimą (režisierė Hilal Saral ir scenarijaus autorė Burcu Görgün Toptaş gavo prestižinį JAV televizijos industrijos EMMY apdovanojimą), prodiuserių kompanija Ayapım atsidūrė po politiškai angažuotų islamo gynėjų padidinamuoju stiklu. Už kitą populiarią jos dramą „Lizdas“ (turk. Çukur ) be jokio įspėjimo skirta 260 tūkst. lirų (~ 40 750 Eur) bauda, kurią Radijo ir televizijos aukščiausioji taryba (turk. RTÜK), prižiūrinti programų turinį, motyvavo tuo, esą seriale rodomos meilės scenos kenkia jaunimo moralei.
Turkijos vyriausybė neseniai sugriežtino žiniasklaidos ir pramoginių laidų kontrolę, tačiau ji taikoma daugiausia privačioms prodiuserių kompanijoms. Rašytojų sąjungos pirmininkas Ilkeras Barişas, duodamas interviu Deutsche Welle, leidžiamam turkų kalba, pabrėžė, kad televizijos stočių vadovai tiesiog atakuojami baudomis, tačiau nesilaikoma tiksliai reglamentuotos tvarkos – vienam kanalui nedraudžiama rodyti herojus, gurkšnojančius alkoholį, tačiau kitas kanalas už tokias pačias scenas neabejotinai sulauks finansinių sankcijų (Karakaş 2018).
Tokia cenzūros politika vis labiau varžo kūrybos laisvę. Ar moterys dėvi ne per trumpus sijonus? Ar nėra pernelyg provokuojamai apsirengusios? Ar personažai bučiuojasi? – tokius klausimus serialų prodiuseriams nuolat užduoda televizijų vadovai. Net jei tokių scenų nėra, transliuotojas, paleisdamas į eterį vieną ar kitą modernesnę telenovelę, neturi garantijų, kad minėtų tarnybų cenzoriai joje neras ko nors tokio, kas, jų manymu, griauna pamatines islamo vertybes. Pavyzdžiui, populiarią medicinos dramą „Širdies dūžiai“ (turk. Kalp Atışı) valdžios institucijos ir konservatyvioji visuomenė pasmerkė už tai, kad neigiamai pavaizduoti kai kurie Turkijos kariuomenės ir policijos veiksmai (Karakaş 2018).
Musulmonai, ginantys tradicinį islamą, priekabiai vertina modernius istorinės tematikos serialus, nevengiančius šiuolaikiškos gyvensenos elementų. „Didingasis amžius“ (turk. Muhteşem yüzyıl ) – istorinis epas apie Osmanų imperijos valdovą, sultoną Suleimaną, kuris vaizduojamas kaip hedonistas, karštai įsimylėjęs vyras, visiškai nepaisantis normatyvinės islamo askezės, sukėlė masinius protestus Stambule. Prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas „Didingąjį amžių“ pavadino destruktyviu serialu, negatyviai nušviečiančiu istorinę praeitį. Pasipiktinimą sukėlė ne vien tai, kad jaunas Osmanų imperijos valdovas Suleimanas nuolat sukiojasi Topkapı rūmų hareme, pernelyg dažnai mėgaujasi seksu, geria vyną. Ypač užkliuvo, kad pagrindinė serialo veikėja – pramanyta imperatoriaus sugulovė ukrainietė, patekusi į haremą vergės teisėmis. Konservatyviai nusiteikusiems islamistams nepatiko, kad taip darniai sugyvena skirtingų tikėjimų vyras ir moteris.
Po „Didingojo amžiaus“ premjeros dalis žiūrovų agresyviai protestavo, reklaminius filmo stendus apmėtė kiaušiniais, parašė daugiau kaip 70 000 skundų Turkijos vyriausybei. Serialo prodiuseriams teko sutrumpinti meilės scenas, retušuoti kai kurias islamui prieštaraujančias aprangos detales, pakoreguoti personažų elgseną. „Vyriausybinio“ lygio skandalą sukėlusi muilo opera pasiekė didžiulio populiarumo ne tik Turkijoje, bet ir Viduriniuosiuose Rytuose, Lotynų Amerikoje, Europoje. „Didingasis amžius“ rodomas daugiau kaip 45 šalyse, be to, tai pirmasis turkiškas dizi, bandantis subtiliai keisti kultūrines islamo normas (Tomic 2011).
Pasauliečiai neįžvelgia nieko bloga, kad televizija nesilaiko islamo dogmų, bet konservatyvių pažiūrų musulmonams serialų turinys kelia siaubą. Pavyzdžiui, legalistinio islamo apologetai, ginantys musulmonų teisę į šariatą, griežtai smerkia visus be išimties dizi, ragina jų nežiūrėti: „Mes ir mūsų vaikai turėtume žinoti, kad šios žavios turkiškos dramos su dekoltuotomis suknelėmis, pusnuogiais kūnais, vulgariu elgesiu, rezgamais sąmokslais ir pan. ardo islamo visuomenę. Mūsų vaikai iš turkiškų serialų negali nieko gero išmokti, jie daug praranda, nes šios telenovelės moko ne tik įmantrių buities dalykų, bet ir diegia pornografinį vulgarumą, kenksmingą musulmonų jaunimui.
Pabrėžia klasinius skirtumus ir verčia tuos, kurie neišgali dėvėti brangių drabužių, jaustis nevisaverčiais, o tai labai kenkia visuomenės moralei. Be to, turkiškuose serialuose atvirai demonstruojami dalykai, nesuderinami su arabų vertybėmis ir tradicijomis [...]. Atviros sekso scenos, naktiniai šokių vakarėliai, nesantuokiniai ryšiai, abortai, alkoholio vartojimas daro neigiamą įtaką, sujaukia ne tik vaikų, bet ir jų tėvų protus, nuteikia priešintis prigimčiai“ (Turkiškų dramų poveikis vaikams 2015).
Šiame kreipimesi fundamentaliosios islamo krypties gynėjai pabrėžia, kad toks televizijos serialų turinys prasilenkia su aukščiausia islamo religijos teise, kenkia sveikatai, nes kelia depresyvias nuotaikas, o blogiausia, kad sekuliarus modernumas nuteikia bodėtis normaliu gyvenimu, privalomu kiekvienam musulmonui.
Turkiški serialai kaip minkštoji galia
Turkijos telenovelės labai sparčiai užkariauja geografines platumas, traukia įvairaus amžiaus tiek musulmonų, tiek ir kitų tikėjimų žiūrovus. Pasak sociologų, dizi produkcija strategiškai veikia kaip minkštoji galia, darydama propagandinį poveikį kaimyninėms šalims, ypač Balkanų regionui, kurio kultūrinei tapatybei būdingos glaudžiai susipynusios skirtingų etninių (serbai, kroatai, bosniai) bei religinių (stačiatikiai, krikščionys, musulmonai) grupių tradicijos.
Politologų teigimu, dėl tokios propagandos poveikio gali atsirasti naujų konfliktinės įtampos židinių ne tik Balkanuose – kai kurie dizi nusitaikę ir į artimiausius kaimynus. Telenovelė „Vilkų slėnis“ (turk. Kurtlar Vadisi Pusu) padidino įtampą tarp Turkijos ir Izraelio, sukėlusi tam tikrą erzelį, trukdantį megzti santykius, grindžiamus tarpusavio pasitikėjimu. Po serialo transliacijos Turkijos ambasadorius Tel Avive gavo Izraelio protesto notą dėl vieno epizodo, kuriuo pademonstruota Turkijos slaptųjų tarnybų operatyvinė ir moralinė pergalė prieš Izraelio kolegas (Tomic 2011).
Aukšti dizi reitingai kaimyninėse šalyse, kurios taip ilgai ir sunkiai kovojo už valstybingumą, kelia nuostabą. Imkime Serbiją ir Kroatiją. Osmanų imperija šiose valstybėse, kur dominuoja krikščioniškos slavų tautos, suvaidino be išlygų neigiamą istorinį vaidmenį, tačiau turkų serialai net ir ten mušte muša žiūrimumo rekordus. Šis faktas labai paradoksalus, juk šios šalys šimtus metų kovojo už laisvę, bandydamos nusimesti turkų jungą.
Serialo „1001 naktis“ (turk. Binbir Gece) pagrindinė herojė, susidūrusi su finansiniais sunkumais, priima savo viršininko pasiūlymą už pinigus praleisti su juo aistringą naktį. Islamiškoje Balkanų dalyje ši telenovelė tapo lydere tarp kitų televizijos filmų, bet sukėlė karštas diskusijas dėl peržengtų padorumo ribų. Normatyvinio islamo atstovai piktinosi, kad seriale rodomas musulmonų pasauliečių gyvenimas pernelyg nutolęs nuo islamo kanonų (Tomic 2011).
Serbijos spaudos agentūra Tanjug 2010 m. pateikė statistiką, kad nuo tada, kai imta rodyti dizi, Belgrado užsienio kalbų mokyklose padaugėjo norinčių išmokti turkų kalbą, o tėvai ėmė naujagimius vadinti serialų herojų vardais.
Telenovelės skatina turizmą
Viduriniuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir Europoje turkiški serialai per metus patraukia beveik 400 mln. žmonių dėmesį. Tokia statistika ypač palanki masiniam turizmui. Muilo operos apdainuoja magišką dervišų pasaulį, gundo pasiklausyti gyvai atliekamų arabeskų, pritariant nacionaliniu instrumentu sazu. Populiarumo rekordus sumušę serialai „Didingasis amžius“, „1001 naktis“, „Uždrausta meilė“, „Sila“ vilioja turistus aplankyti senąją Osmanų imperijos sostinę Bursą, keturių imperijų miestą Stambulą su istorinio Konstantinopolio, bizantiškosios kultūros šedevrais, paskraidyti oro balionais virš Kapadokijos fėjų bokštų, iš arčiau pažinti islamo architektūrą, pasidairyti po didingas mečetes, kurias suprojektavo žymusis osmanų architektas Mimaras Sinanas.
Toks kompleksiškas kultūros rinkinys pateikiamas vos ne kiekvienoje turkų muilo operoje, visada paminimi žymūs šalies architektai, dainininkai, rašytojai, parodomi įspūdingiausi šalies kraštovaizdžiai, prabangūs restoranai, viešbučiai, apartamentų interjerai. Osmanų imperijos laikų vilos Bosforo pakrantėse, urbanistiniai Stambulo vaizdai tapo ikonine serialų scenografija. Pasak rašytojo Orhano Pamuko, „kai turkiškuose serialuose yra dviejų įsimylėjėlių scena, būtinai bus trečias veikėjas – Bosforas“ (Pamuk 2017).
Musulmonų tradicijos ir papročių atspindžiai
Turkų televiziją kaip ir visą kultūrinį šalies gyvenimą smarkiai paveikė vesternizacija, tačiau beveik visos telenovelės atskleidžia tiek šiuolaikinę gyvenseną, tiek kasdienines musulmonų apeigas, veikėjams praktikuojant liaudies islamą. Nerasime pasakojimo, kuriame pagrindinė herojė, net būdama modernių vakarietiškų pažiūrų, prieš vestuves nesirengtų tradicinei chna nakčiai, o sužadėtuvės vyktų ne pagal senąją musulmonų tradiciją. Kelionėn susiruošusį veikėją artimieji palydi, įkandin nuvažiuojančio automobilio pildami švarų vandenį (šiuo ritualu linkima, kad kelias būtų lengvas ir skaidrus kaip vanduo). Serialo veikėjui mirus, prie durų pastatomi jo batai – pranešama, kad šių namų šeimininkas iškeliavo amžinybėn.
Didžiuojamasi kulinariniu paveldu, nevengiant pašiepti į Turkiją besibraunančių importinių maisto gaminių. Vartydami šiuolaikinių restoranų meniu, serialų veikėjai visada ieško baklava, bürek, dolma ar kitų turkiškų patiekalų, priskiriamų kulinariniam paveldui. Herojai kalbasi, gurkšnodami juodą turkišką arbatą arba kavą. Per laidotuves visada gaminama helva, o jaunuolio, einančio pirštis, šeima nešasi lokumą – saldėsių rinkinį.
Serialuose atskleidžiami vis dar gajūs patriarchaliniai santykiai, net jeigu pasakojama apie modernią šeimą. Tiesa, dukros jau priešinasi priverstinėms vedyboms, o emancipuotos žmonos daro karjerą, net jeigu jų vyrai tam nepritaria.
Stambulas, modernus vakarietiškas megalopolis, priešpriešinamas Juodosios jūros regionui, kur iki šiol griežtai laikomasi archajinių papročių. Jei veiksmas vyksta pietvakarių, pietryčių miestuose – Trabzone, Mardine ir kt. – personažai pavyzdingai atlieka pagrindines islamo prievoles. Šeimos problemoms spręsti vis dar pasitelkiami garbės nužudymai, jaunos merginos ištekinamos prieš jų valią, šeimų susitarimu, nuotakomis tampa net nepilnametės. Tokių scenų ypač apstu serialuose, kuriuos transliuoja valstybinė TRT ar prezidento kontroliuojama ATV.
Aktoriai ir jų personažai
Piktnaudžiavimo, prievartos, nužudymo dėl garbės scenose visada veikia vyrai, tačiau jie nėra demonizuojami, atvirkščiai – romantizuojami. Įspūdžiui sustiprinti atvirai demonstruoja tobulas kūno formas. Savo ruožtu aktorės vilki sukneles su giliomis iškirptėmis, trumpus sijonus, keldamos islamo fundamentalistų pasipiktinimą.
Kino pramonėje besidarbuojantys, visus šiuolaikinius grožio kanonus atitinkantys turkų aktoriai daugeliui arabių simbolizuoja svajonių jaunikius. Idealūs dizi personažai leidžia konservatyvių kraštų moterims pajusti emancipacijos vertę. Jos nori, kad ir jų vyrai elgtųsi panašiai kaip serialų herojai, net reikalauja skyrybų, jeigu sutuoktinis neatitinka trokštamo įvaizdžio. Pasak analitikų, po to, kai 2008 m. buvo parodytas serialas „Sidabras“ (turk. Gümüş), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko gražiausiu Turkijos vyru tituluojamas aktorius Kivanças Tatlituğas, arabų šalyse smarkiai padaugėjo skyrybų. Šio serialo herojus besąlygiškai pritaria žmonos pasirinkimui daryti karjerą. Žodis turkiškas arabėms jau beveik tapo žodžio romantiškas sinonimu (Berg 2018).
Turkijos telenovelės rodo stiprias, nepriklausomas moteris, o daugelis istorinių serialų apie Osmanų imperiją pabrėžia, kad ir tada jos nepatirdavo jokios priespaudos. Pasak Miriamos Berg, arabų šalyse tai pakeitė stereotipinę nuostatą apie išnaudojamas moteris, arabės vis dažniau išdrįsta pasipriešinti nusistovėjusiai tvarkai. Būtent dėl tokios reakcijos Dubajuje 2017 m. iš televizijos ekranų buvo pašalinti visi turkų serialai. Turkijos kultūros ir turizmo ministras Numanas Kurtulmuşas į tai sureagavo, sakydamas, kad keletas politikų negali nuspręsti, kokį filmą žmonėms žiūrėti (Berg 2018).
Dizi kūrėjai iki smulkmenų apgalvoja kiekvieną socialinių santykių aspektą. Čia svarbi net plaukų spalva. Jei vaizduojamas meilės trikampis, heroję, bandančią suvilioti vedusį vyrą, paveržti savo artimos draugės ar sesers mylimąjį, visada vaidina šviesiaplaukė aktorė.
Kuriamas negatyvus personažas gali sukelti žiūrovų neapykantą aktoriaus/-ės atžvilgiu, nesvarbu, kad jis ar ji tik suvaidino paskirtą vaidmenį. Kyla rimta grėsmė likti ne tik be publikos dėmesio, bet ir be darbo. Puikus to pavyzdys – Willmos Elles neigiamas vaidmuo seriale „Bėgantis laikas“ (turk. Öyle Bir Geçer Zaman ki). Realybėje tai turėjo rimtų pasekmių – musulmonės užpuldinėjo aktorę gatvėje, rašė skundus Turkijos Kultūros ministerijai, reikalaudamos, kad kuo greičiau vokietė (Willma iš tikrųjų gimusi Vokietijoje, tačiau yra turkų kilmės) būtų deportuota iš šalies. Po šio skandalo aktorė nebesulaukė jokių rimtesnių vaidmenų, buvo tiesiog išstumta iš televizijos rinkos.
Pagrindiniai dizi kontrapunktai
Aptarus Turkijos televizijos rinkos specifiką, galima apibendrinti serialus tiek ideologiniu, tiek socialiniu atžvilgiais. Per metus televizija parodo bent po dvi „Pelenės“ versijas. Kartais šiuolaikinė Pelenė yra vieniša 35 metų moteris, viena auginanti vaiką, kartais – 22 metų mergina, prislėgta nepriteklių, svajojanti apie turtingesnį, laimingesnį gyvenimą (Bhutto 2019). Turkijos valstybės valdyme išskirtinai svarbus kariuomenės vaidmuo, todėl nekeista, kad per metus bent du serialai pasakoja apie karinę tarnybą, šauktinių parengimą, jų norą tapti nenugalimais šalies gynėjais („Priesaika“, turk. Söz; „Kovotojas“, turk. Savıscı). Per metus sukuriamas ir bent vienas epas apie istorinę praeitį, bent vienas turkiškas serialas reaguoja į dabartinius pasaulio įvykius – nemažai tokių pasakojimų yra susiję su karu Sirijoje.
Turkijos santykiai su Graikija klostosi nepalankiai, tad atsiradus bent mažiausiai papildomai įtampai, vyriausybės kontroliuojamas kanalas iškart suskumba rodyti kokį nors ideologiškai angažuotą serialą. Pavyzdžiui, „Mano Tėvynė esi tu“ (turk. Vatanım Sensin) pasakoja apie Izmiro turkų pasipriešinimą graikams, kurie vaizduojami neapsakomai agresyvūs, žiaurūs, nuožmūs. Beje, toks priešo įvaizdis nulemtas XIX a. įvykių, kai daugiakonfesinis Osmanų imperijos modus vivendi buvo sunaikintas, įsivyravus etniniam–religiniam nacionalizmui.
Apibendrinant, kas lemia Turkijos telenovelių, kurios jau užplūdo ir Lietuvos TV ekranus, sėkmę, akivaizdu, kad jų turinio kontrapunktai dažniausiai būna tokie:
a) scenaristai niekada neįdės ginklo į teigiamo herojaus rankas (t. y. neleis jam ko nors nužudyti). Pagrindinis veikėjas turi atitikti visus tikram vyrui keliamus reikalavimus – yra drąsus, supratingas, moka plikomis rankomis apginti save ir savo šeimą.
b) visų dramų centre atsiduria šeima. Bendruomeniškumo troškimas – lyg serialų altorius, apimantis visus musulmonų gyvensenos aspektus.
c) autsaideris visada keliauja laimės ieškoti į kitokią socialinę ir ekonominę aplinką, pavyzdžiui, iš kaimo persikelia į miestą, kuris laikomas svajonių išsipildymo ir geresnės ateities garantu.
d) mergišių visada pažaboja tauri tikroji meilė, jis persiauklėja ir tampa monogamiškas.
e) siužetai, paremti meilės trikampiu, visada būna be laimingos pabaigos, bent vienas iš jo dalyvių nužudomas. Už to paprastai slypi svarbi islamo kultūros dalis – garbės nužudymo tradicija (Bhutto 2019).
Išvados
Akademiniai tyrimai atskleidžia, kad Turkijos televizijos serialai vis dažniau tampa ideologiniu įrankiu, daro įtaką tiek religijos, tiek kultūros, tiek politikos lygmeniu (Öztürkmen 2018). Nors politinis ir intelektualinis Turkijos elitas XX a. aktyviai demonstravo, kad valstybė ir visuomenė renkasi sekuliarizacijos kelią, vis dėlto šiandien modernizacijos procesus smarkiai koreguoja islamo tradicijos. Religiniai įvaizdžiai labai ryškūs net ir tuose serialuose, kurie pabrėžia šiuolaikiškumą. Personažai nuolatos mini Alachą, iš rankų nepaleidžia subchos.
Svarbi muilo operų funkcija – atspindėti socialinės realybės kontūrus ir tekstūrą (Anger 1999, p. 22). Turkų serialai kaip tik ir išryškina specifines, labai konkrečias tikrovės sankaupas. Gimimas, santuoka, tvari šeima, mirtis – toks beveik visų dizi siužetas. Nuosekliai atspindimas šalies socialinis gyvenimas, turtinga kultūra, etninės tradicijos ir papročiai, sėkmingai pozicionuojant Turkiją pasaulio kontekste.
Nesvarbu, ar pagrindinis veikėjas yra modernus turkas verslininkas, ar paprastas kaimo vaikinas, ar emancipuota, versli, feministinių pažiūrų mergina, ar užguita provincialė, kenčianti patriarchalinę priespaudą, ar karinės tarnybos šauktinis, ar nacionalinėms idėjoms ištikimas patriotas, – visiems jiems musulmonų tradicijos yra aukščiau už viską.
Naudoti šaltiniai:
1. Anger, D. Other Worlds Society Seen Through Soap Opera. New York: Broadview Press Ltd. 1999.
2. Berg, M. Türk dizilerinin etkisini araştıran akademisyenden Berg: Diziler Araplara tabularını yıktırıyor, prieiga internetu: https://www.haberturk.com/turk-dizilerinin-etkisini-arastiran-akademisyenden-berg-diziler-araplara-tabularini-yiktiriyor-1872132 [žiūrėta 2019-11-23]
3. Bhutto, F. How Turkish TV is Taking Over the World, prieiga internete: https://www.theguardian.com/tv-and-radio/2019/sep/13/turkish-tv-magnificent-century-dizi-taking-over-world [žiūrėta 2019-10-18]
4. Effect of Turkish Drama’s on Kids, prieiga internetu: https://www.fashioncentral.pk/living_lifestyle/effect-of-turkish-dramas-on-kids/ [žiūrėta 2019 -11-03]
5. Karakaş, B. TV dizilerinin perde arkası: Sansür ve otosansür, prieiga internete: https://www.dw.com/tr/tv-dizilerinin-perde-arkas%C4%B1-sans%C3%BCr-ve-otosans%C3%BCr/a-44947125 [žiūrėta 2019-10-25]
6. Kocamaner, H. Secular Representations of Religion on Turkish Television, prieiga internete: https://tif.ssrc.org/2010/08/21/religion-on-turkish-television/ [žiūrėta 2019-11-20]
7. Öztürkmen, A. “Turkish Content”: The Historical Rise of the Dizi Genre, prieiga internete: https://journals.openedition.org/tvseries/2406 [žiūrėta 2019-11-23]
8. Pamuk, O. Stambulas: prisiminimai ir miestas. Vilnius: Tyto alba. 2017.
9. Račius, E. Musulmonai ir jų islamai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. 2016.
10. Tomic, D. The 1001 Episodes: a Diplomatic Perspective to Turkish TV Series in the Western Balkans, prieiga internete: http://www.culturaldiplomacy.org/academy/content/pdf/participant-papers/eu/Djordje-Tomic-The-1001-Episodes-A-Diplomatic-Perspective-to-Turkish-TV-Series-in-the-Western-Balkans.pdf [žiūrėta 2019-11-24]