Gruodžio 30 dieną sukanka 160 metų, kai Šakių rajone, Kubilėliuose, gimė Jonas Jablonskis. Ateinančiais, 2021-aisiais, sausio 14 dieną, – 145-osios Antano Daniliausko, kovo 18-ąją – 165-osios Eduardo Volterio, balandžio 16 d. – 160-osios Aleksandro Aleksandrovo gimimo metinės. Į šį sąrašą galėtume įtraukti ir Jurgį Šlapelį, kuriam balandžio 30 d. sukaktų 145 metai. Visus šiuos asmenis siejo Sankt Peterburgo Mokslų akademija ir universitetas, kuriame privatdocentu dirbo Eduardas Volteris. Tuo metu buvo rengiamas spaudai Antano Juškos lietuvių-lenkų kalbų žodynas, į šiuos darbus vienaip ar kitaip įsitraukė visi čia minimi asmenys. Nepasakosiu šių žmonių biografijų, nelenktyniausiu su šviesaus atminimo profesoriumi Arnoldu Piročkinu. Remdamasi skelbtais ir dabar Rusijos ir Estijos archyvuose bei bibliotekose rastais dokumentais stabtelsiu kai kuriose primirštose ar naujai atrastose jų gyvenimo kelionės stotelėse. Dėmesio centre – dvi Šakių regiono asmenybės, kalbininkas Jonas Jablonskis ir filologijos studentas Antanas Daniliauskas, kuriam visi pranašavo puikią kalbininko ateitį, jeigu ne... Beje, šį „jeigu ne...“ iš dalies galėtume taikyti visiems šiame straipsnyje minimiems asmenims, nes carinėje Rusijoje nebuvo lengva užsiimti kalbotyra, ypač įstatymu uždraustos kalbos tyrimais.
Jono Jablonskio stotelė Revelyje
Estijos istorijos archyve Derptu (dabar – Tartu) švietimo apygardos (nuo 1893 m. – Rygos švietimo apygarda) globėjo kanceliarijos fonde saugoma Jono Jablonskio asmens byla, pradėta 1888 m. lapkričio 15 (3) d., Jablonskiui tapus neetatiniu Tartu švietimo apygardos (įstaigos būstinė buvo Rygoje) globėjo stalo viršininko padėjėju, ir baigiama 1905 m. gruodžio 26 (13) d. susirašinėjimu dėl jo paskyrimo lietuvių kalbos mokytoju kokioje nors Vilniaus švietimo apygardos mokykloje. Remdamasis šios bylos dokumentais, Piročkinas pateikė naujų duomenų Jablonskio biografijai ir 1971 m. Kalbotyroje (t. XXXIII (1), p. 113–124) publikavo Jablonskio tardymo bylos medžiagą. Apie tai išsamiai kalbėsime vėliau. Šioje byloje saugomi Jablonskio tarnybos lapai (formuliarai), kuriuose yra įrašas, kad „Rygos švietimo apygardos 1896 m. rugpjūčio 23 d. siūlymu J. Jablonskis 1896 m. rugsėjo 1 dieną perkeltas senųjų kalbų mokytoju į Revelio Aleksandro gimnaziją“.1 Tačiau, kaip matysime vėliau, šį „perkėlimą“ jis vadino tremtimi.
Jelgavoje, anuo metu vadintoje Mintauja, Jablonskis jau buvo pasiekęs ketvirtą – aukščiausią – mokytojo lygį, t. y. turėjo teisę gimnazijų ir progimnazijų pagrindinėse klasėse dėstyti klasikines kalbas ir filologijos dalykus. Mintaujoje sukūrė šeimą, subūrė aplink save lietuvių moksleivius ir bendraminčius. 1894 m. jo namuose buvo suvaidinta Antano Krikščiukaičio-Aišbės režisuota Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. Antanas Smetona, Mintaujos gimnazijos auklėtinis, atsimena šventadienius pas Jablonskius, kai mokėsi dainuoti.2 Artimai bendradarbiavo su gimnazistais Petru Avižoniu ir Jurgiu Šlapeliu. 1896 m. gegužės 8 d. Jablonskis tapo tikruoju Rusijos geografijos draugijos nariu. Susidraugavo su Lietuvių–latvių komisijos pirmininku Vladimiru Lamanskiu, kuris įsteigė ir redagavo draugijos žurnalą Živaja starina. 1895 m. vienas šio žurnalo numeris buvo skirtas lietuvių kalbos problemai, „keliant mintį, kad lotyniško lietuvių raidyno persekiojimas yra didelė skriauda tautai“. Atsirado viltis tęsti mokslines studijas Sankt Peterburge, ten redaguoti Antano Juškos žodyną. Tačiau būtent įtaka, daroma Mintaujos moksleiviams, tapo priežastimi, kodėl Jablonskis buvo atleistas iš gimnazijos. Pasak Aleksandro Merkelio, „kad ir kaip Jono Jablonskio būta gudraus ir atsargaus, vis dėlto Švietimo ministerija suuodė jo didelę įtaką lietuviams mokiniams ir, ruošdamos dar labiau rusinti gimnaziją, 1896 metų pavasarį [čia klaida – ne pavasarį, o rudenį – V. G.] jį iškėlė į Talino (tada vadinamo Reveliu) gimnaziją.“3
Arnoldas Piročkinas atkreipė dėmesį į paties Jablonskio pastabą: „...buvau valdžios kiek įžiūrėtas, mane kėlė toliau nuo Lietuvos sienos; skaudu buvo keltis, tiek tik buvo gera, kad galėjau pasirinkti Taliną.“4 Pasak Piročkino, perkėlimas į Taliną susijęs ir su slaptos jaunimo draugijos „Atgaja“, XIX a. pabaigoje veikusios Joniškio, Gruzdžių, Skaisgirio, Žagarės apylinkėse, byla.5 1895 m. apklaustas ir Vincas Kudirka, savo užrašų knygutėje paminėjęs, kad bendrauja su Jablonskiu.6
Ir Mintaujoje, ir Revelyje pedagoginis darbas Jablonskiui sekėsi puikiai. Buvo reiklus, griežtas, dėstė graikų ir lotynų kalbas. Direktorius Piotras Pogodinas irgi buvo filologas, graikų kalbos mokytojas. Nežinia, kaip būtų susiklostęs jo likimas, pedagoginė ir mokslinė veikla Estijos sostinėje, jei ne ambicingi Mintaujos gimnazijos mokiniai lietuviai, slaptos „Kūdikio“ draugijos nariai, kurie 1896 m. rudenį pasipriešino gimnazijos direktoriaus Tichomirovo įsakymui melstis rusų kalba. Kai kur teigiama, kad buvo maždaug šimtas tokių nepaklususiųjų, tačiau Mintaujos gimnazijos dokumentai dingę arba nesurasti, todėl jų pavardės nenustatytos. 1896 m. lapkričio 5 dieną pašalinta kelios dešimtys įvairių klasių moksleivių, bet po kiek laiko daugelis sutiko melstis rusiškai ir vėl buvo priimti mokytis. Tačiau atkaklieji nenusileido, tuos pašalino iš gimnazijos be teisės grįžti ar įstoti į kurią nors kitą.7 Gimnazistai Antanas Smetona, Petras Vaiciuška ir Jurgis Šlapelis ryžosi kreiptis į švietimo ministrą Ivaną Delianovą. Vaiciuška prisimena: „...važiuodami į Petrapylį per instancijas lietuvių pamaldų ir ištremtųjų mokinių reikalais, A. Smetona ir aš pasiekėme Revelyje Jablonskį pasiskųsti ir pasitarti. Pirmą kartą aš išgirdau jo pilietinius nusistatymus. Jis labai mus užjautė, pasižadėjo, kiek galėsiąs, remti...“8 Be abejo, būtų įdomu rasti šio vizito dokumentus, nes ministras ne tik leido gimnazistams baigti mokslus, bet ir melstis lotyniškai. Tačiau ir tada ne visi „nepaklusnieji“ grįžo į Mintaują. Vieni pasirinko kitas gimnazijas, kiti nuvyko pas Jablonskį į Taliną. Šlapelis, kiek pasiblaškęs Peterburge, 1897 m. spalio 23 d. apsigyveno pas savo mokytoją ir, be abejo, jam rekomendavus įstojo į Aleksandro gimnaziją. Paaiškėjus, kad už įvykius Mintaujoje jam bus sumažintas pažymys už elgesį, todėl negalės studijuoti medicinos Maskvos universitete, Šlapelis iš šios gimnazijos išstojo ir 1898 m. balandžio 1 d. išvyko į Maskvą. Ten tais pačiais metais eksternu baigė 6-ąją gimnaziją ir įstojo į universitetą.9
Panašiai pasielgė ir Vaiciuška: „Persekiojamas, kaipo maištininkas, iš Petrapilio X-ios gimnazijos aš persikėliau į Revelį, kur maloniai Jablonskio buvau priimtas pas save gyventi iki savo reikalų sutvarkymo, ir tokiu būdu aš turėjau progos būti artimesniuose su juo santykiuose.“10 Petras Šniukšta atsimena: „Kilus Mintaujos gimnazijoj maištui dėl maldų kalbos ir man dėl tos priežasties persikėlus į Revelį, teko su Jablonskiu susipažinti ir net apsigyventi jo namuose. Atvykęs iš Mintaujos į Revelį, aš, užuot stačiai kreiptis į gimnazijos direktorių priimti mane VII-jon klasėn (buvo tai po Naujų metų 1896 metais), aš kreipiaus į Jablonskį, kursai buvo mokytoju Revelio Aleksandro gimnazijoje. Išklausęs mano prašymo, jis sutiko padėti man ir pakvietė, iki išsispręs klausimas mano priėmimo, gyventi pas jį. Tuo metu Jonas Jablonskis dar buvo stiprus vyras ir jo vaikai dar buvo maži. Gyvenimą turėjo labai netikusį. Mediniai apgriuvę namai, kiaurais pamatais ir baisiai šalti. Aš, nors ir jaunas būdamas, vis tik šalau. Šalo ir Jablonskio šeimyna. [...] Pagyvenęs pas Jablonskį dvejetą savaičių, aš buvau priimtas į Revelio Aleksandro gimnazijos VII klasę ir persikėliau iš Jablonskių į mokinių pensijonatą, o į Jablonskių šeimyną užeidavau tik švenčių pasveikinti. Aštuntoje jau klasėje man esant, gimnazijos vyresnybės man buvo įsakyta apsigyventi vėl Jablonskio šeimoje. Tas apsigyvenimas buvo priverstinas ir aš rodžiau savo vyresnybei, kad keliauju pas Jablonskį kaip į kokį ištrėmimą, iš tikrųjų tai man labai norėjosi apsigyventi Jablonskiuos. Tuomet pas Jablonskį gyveno Šlapelis ir dar vienas gimnazistas vokietys. Lankydavo Jablonskį veterinorius Jonas Bulota su šeimyna ir teisininkas Andrius Bulota. Kalėdų šventėms atvyko Smetona ir Avižonis, kurie su Jablonskiu redagavo lietuvių gramatiką. Jablonskis tuomet redagavo Juškevičiaus žodyną, ponia Jablonskienė ir Šlapelis nurašinėdavo. Andrius Bulota tuomet buvo priruošęs spaudai Lomonosovo bijografiją, bet cenzūra neleido. Buvo sumanyta apgauti spaudos valdybą manant, kad ji per neapsižiūrėjimą leis spausdinti lietuvių kalba, bet nepavyko. Ta bijografija buvo Jablonskio vertime ištaisyta ir bendrai Jablonskio šeimynos rate skaityta.“11
Kazimieras Jokantas pasakoja: „Persikėlus mūsų mokytojui į Revelį, pradėjo ir lietuviai moksleiviai traukti į tą niekam lig tol nežinomą miestą. Šniukšta, Vaiciuška, Šlapelis, Liutkevičius (dabar komunistas Peterburge) ir garsusis Kapsukas-Mickevičius arba baigė Revely gimnaziją arba kurį laiką ten mokėsi. Kadangi „maišto“ metu ir man teko išlėkti iš gimnazijos už atsisakymą melstis rusų kalba, tai buvo reikalo keltis kitur, nes Mintaujoj atvirai buvo pasakyta, kad tokie elementai esą nepageidaujami. Taigi 1899 m. nuvykau Revelin ir įstojau į VI klasę. Pirmoji vizita buvo, žinoma, J. Jablonskiui. Ėjau su kai kuria baime ir pasitikėjimu. Bet atsilankymas man darė įspūdžio, kad mokytojas nelabai pritaria mano sumanymui eiti toliau mokslus Revely, nors to aiškiai nepasakė. [...] Pradėjus dažniau lankytis, tekdavo apie šį tą išsikalbėti. Viena, kas metėsi į akis, tai nuolatinis liūdėjimas. Atsistos prie krosnies, susimąstys ir tyli ilgą valandą nieko nesakydamas, nieko nematydamas, kas dedasi aplinkui. Buvo numanu, kad viskas čia jam svetima, kad niekas nemiela, niekas netraukia. Į iškėlimą iš Mintaujos žiūrėjo kaip į ištrėmimą. Niekad neteko matyti jo tokio linksmo ir gyvo kaip kad Mintaujoj. Mūsų pasikalbėjimai būdavo dažniausiai iš filologijos srities. Labai susinteresavo kupiškėnų tarme ir ėmė ją tyrinėti. Tais pasikalbėjimais daug ir man teko pasinaudoti gimtosios kalbos pažinimui. [...] Buvo tuo metu Revely ir daugiau lietuvių inteligentų: veterinarijos gydytojas J. Bulota, juristai A. Bulota, Kalnietis, M. Tomkevičius ir politiniai tremtiniai J. Kriaučiūnas (buvęs „Varpo“ redaktorius) ir filologijos studentas A. Daniliauskas. Centrinė figūra buvo J. Jablonskis. Ir jų tarpe grįžimo tėvynėn mintis dažnai buvo keliama.“12
Tame pačiame name kurį laiką gyvenęs apygardos teismo tarnautojas Andrius Bulota liudija, kad Revelyje mokėsi ir, tikėtina, kurį laiką pas Jablonskį gyveno, be jau paminėtų, iš Mintaujos gimnazijos išmesti slaptos „Kūdikio“ draugijos nariai: Bytautas (?), Liutkevičius (Liutkus?), Juozas Kubilius, Juozas Valeika. Pasak buvusio Mintaujos gimnazijos moksleivio, o tuo metu Tartu universiteto medicinos fakulteto studento Petro Avižonio, Jablonskis buvo parašęs „Kūdikio“ draugijai įstatus, daug kartų ją šelpė knygomis.13
Pasak Andriaus Bulotos brolio veterinaro Jono, „žandarų ištremtieji iš Lietuvos prašydavos į Revelį.“14 Nežinia, ar Jablonskis nežinojo Šniukštos paminėto fakto, kad „per Joną Bulotą buvo susipažinta su jūrininkais, kurie pargabendavo lietuviams uždraustų raštų, kuriuos siųsdavo Dorpatan ir Petrogradan.“15 Ar atsargu buvo savo namuose priimti knygnešį Joną Gadeikį, 1900 m. Šiaulių kalėjime atlikusį kardomąjį areštą? Jonas Kriaučiūnas atsimena: „Į Jablonskius Revelin aš atvykau stačiai iš Kryžių kalėjimo (Petrapilėje) 1900 metais. Su pačiu Jablonskiu buvau jau seniai susipažinęs studentavimo laikais, kada jisai gyveno Žemojoje Panemunėje. Nėra ką nė aiškinti, kad nuo pat pirmojo pažinties momento aš dideliai pamėgau tą karštą patrijotą, dorą žmogų ir lyg lipte prilipau prie jo visa širdimi. Todėl ir, atvykęs Revelin, ėjau stačiai į jo namus, kame mane pasitiko lyg seniai lauktą svečią, nors laikymas pažinties su manimi tada buvo pavojingas daiktas mokytojavusiam tuo laiku rusų gimnazijoje Jablonskiui. Kadangi aš buvau Revelin ištremtas trejiems metams ir administracijos buvau laikomas po atvira policijos priežiūra, kuri stengėsi užbėgti man visus kelius bent ką užsidirbti, o man teišduodavo pragyvenimui tiktai 6 rublius mėnesiui, tai aš be gausaus parėmimo iš šalies nebūčiau galėjęs gyventi. Didelę to parėmimo dalį aš radau Jablonskio namuose, kame tuomet gyveno ir Andrius Bulota. [...] Sužinoję apie artimus mano santykius su Jablonskiais, Revelio žandarai sumanė pasinaudoti manimi susekimui veikimo sūkurio lietuvių, kuris sukosi apie Jablonskį. Jie man pasiūlė gausaus pašelpimo, laisvę ir gerą vietą, idant aš suteikčiau jiems kai kurių žinių apie Jablonskį ir apie tuos žmones, kurie apie jį sukasi ir su juo susineša. Gavęs iš žandarų tokį pasiūlymą, žinoma, aš tuojau apie tai pranešiau Jablonskiui ir kitiems, kad pasisaugotų. Bet pasirodė, kad Jablonskiui gresta pavojus ir iš kitos pusės.“16
Pas Jablonskį lankėsi ir galbūt kurį laiką nuo 1894 m. gyveno Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakulteto studentas, jau minėtas Vincas Kalnietis, aktyvus lietuvių studentų tautinio sąjūdžio dalyvis, privatdocento Eduardo Volterio namų lankytojas. Štai čia ir galėtume tęsti pasakojimą apie Sankt Peterburgo universiteto studentus, kurie lankydavosi pas Volterį, arba sostinėje gyvenusius ar trumpam atvykusius lietuvius. Juolab kad daugelis jų, kaip ir Jablonskis, buvo iš Suvalkijos lygumų. Vienas aktyviausių – sintautiškis Antanas Pranas Daniliauskas, Sankt Peterburgo universiteto Filologijos fakulteto studentas. Jis buvo ne tik Peterburgo lietuvių studentų, bet ir slaptos „Sietyno“ draugijos narys. 1996 m. sausį ir vasarį dažnai lankydavosi Volterio namuose Vasiljevo saloje. Reikėtų atmesti paplitusias pasakas apie tai, kad Volteris „globojo“ Praną Vaičaitį ir kitus, kurie pas jį lankėsi. Buvo dienų, kai pas Volterį apsilankydavo daugiau kaip dešimt žmonių. Juos siejo bendra lietuviška veikla, tuo metu jie perrašinėjo Simono Daukanto rankraštį „Istorija žemaitiška“, rengė jau minėtą Antano Juškos žodyną, organizavo ekspedicijas po Lietuvą ir kt. Jablonskis susipažino su Volteriu 1894 m., o gal ir anksčiau, tai liudija Rusijos Mokslų akademijos archyvo Sankt Peterburgo filiale saugomi laiškai ir kiti dokumentai.
1897 m. pavasarį prasidėjo garsioji „Sietyno“ byla, kai buvo susekti ir nubausti 34 asmenys. Pas sietynietį Praną Matulaitį radus Antano Daniliausko laišką, 1897 m. rugpjūčio 15 d. buvo padaryta krata Daniliausko tėvų namuose Sintautuose ir jo paties nuomojamame bute Vasiljevo salos 11-oje linijoje Nr. 52, kur jis gyveno su Pranu Vaičaičiu. Rasta slapta lietuvių studentų bibliotekėlė – 16 lietuviškų laikraščių ir brošiūrų, rankraštis apie Mikalojaus Daukšos „Katekizmo“ 300 metų jubiliejaus minėjimą Peterburge. Vaičaitis tuo metu buvo Sintautuose, Daniliauskas draugo neišdavė. Netrukus Daniliauską suėmė, rugpjūčio 25 d. nuvežė į Kalvarijos kalėjimą, tardė. Po to nuvežtas į Peterburgo Kryžių kalėjimą, kur kameroje Nr. 784 laukė verdikto. Ne tik Volteris bandė padėti studentui, bet ir kraštietis Jablonskis. Estijos istorijos archyve saugoma Revelio Aleksandro gimnazijos byla „Apie asmenis, kuriems draudžiamas pedagoginis darbas ir apie išmestus iš mokymo įstaigų“. Čia yra Rygos mokslo apygardos globėjo 1899 m. balandžio 10 d. laiškas Revelio Aleksandro gimnazijos direktoriui P. Pogodinui, kuriame informuojama, kad švietimo ministro 1898 m. kovo 23 ir 29 d. pasiūlymu (ne įsakymu) iš Maskvos universiteto išmestas Pranas Matulaitis, o iš Sankt Peterburgo universiteto – Antanas Pranas Daniliauskas ir Pranas Vaičaitis „neturi būti įdarbinti pedagoginiame darbe, nei vėl priimti į kurią nors šalies aukštąją mokyklą.“ Vadinasi, klausimas buvo neeilinis, ir direktorius elgėsi atsargiai. Beje, Matulaitis – irgi Jablonskio kraštietis, iš Stebuliškių, Marijampolės gimnazijos auklėtinis.
1899 m. vasario 3 d. buvo paskelbtas caro įsakas, kuriuo Daniliauskui paskirta bausmė – pusė metų kalėjimo, po to – metai tremties „už Kuršo gubernijos, Pavyslio ir Šiaurės Vakarų krašto ribų“.18 Gabaus studento likimas sujaudino filologų bendruomenę. 1899 m. rugpjūčio 9 (senuoju stiliumi – liepos 28) d. Volteris rašė Lamanskiui (laiškas skelbiamas pirmą kartą): „Didžiai gerbiamas Vladimirai Ivanovičiau. Pasinaudodamas p. Maršalio (?) išvyka į Kijevą rašau Jums prašydamas padėti įtaisyti b. studentą Antaną Danilevskį [taip dokumentuose buvo rašoma Daniliausko pavardė – V. G.] į Imp. Universitetą. Danilevskis išeis iš kalėjimo rugpjūčio 19 [dabartiniu stiliumi – rugpjūčio 31 – V. G.] ir todėl būtų gerai, kad Jūs parašytumėte laišką Istorijos-filologijos fakulteto dekanui P. V. Nikitinui. Galima tikėtis, kad P. V. tikrai pasistengs padėti šiam jaunam žmogui įsigyti istorinį-filologinį išsilavinimą. Ir jei Jūs tai laikote tinkama ir tikslinga, prašau Jūsų parašyti P. V. Nikitinui rekomendacinį laišką. Su nuoširdžia pagarba Jūsų E. Volteris.“19
Tačiau ir buvęs Sankt Peterburgo universiteto rektorius, akademikas, MA viceprezidentas, filologas ir archeologas Piotras Nikitinas vargu ar galėjo Daniliauskui padėti. Juolab kad prieš tai, 1899 m. birželio 25 (senuoju stiliumi – birželio 13) d. Daniliauskas, kalėdamas Sankt Peterburgo Kryžių kalėjimo kameroje, rašė carui: „nuolankiausiai prašau Jūsų Imperatoriškąją Didenybę sušvelninti mano dalią ir leisti man, baigus kalėti, stoti į kurį nors Rusijos Imperijos universitetą. Aš jau to prašiau Vidaus reikalų ministerijos, bet man buvo atsakyta.“20 Liepos 8 (birželio 26) d. Sankt Peterburgo Teismo rūmų prokurorui buvo pavesta pranešti, kad buvusio filologijos studento A. P. Daniliausko, atliekančio bausmę už valstybinį nusikaltimą, prašymas peržiūrėtas ir „paliktas be rezultato“, t. y. atmestas.21 Tačiau Jablonskio bičiulis Lamanskis galėjo patarti, o gal ir padėti – Daniliauskas tremties vieta pasirinko Taliną, tiksliau tariant, – Jablonskio namus.
Šiandien galima tik stebėtis Jablonskio drąsa. Galbūt tikėjosi, kad apie gresiančią kratą ar kitus nemalonumus jį perspės teismo žinyboje dirbęs ir tame pačiame name gyvenęs Andrius Bulota. Tačiau to nežinojo ir teismo tarnautojas. Kazimiero Jokanto teigimu, „jau seniai skriejo apie jį slaptoji policija, ieškodama progos prikibti“, Jablonskis „nepateko į kalėjimą, rodos, tik per Mokslų Akademijos užtarimą, kuri buvo pavedusi jam redaguoti A. Juškos žodyną.“22 Caro žandarams buvo žinoma, kad Jablonskis ir Andrius Bulota palaikė artimus ryšius su policijos sekamais Kriaučiūnu ir Daniliausku. Dokumentai liudija, kad jau 1899 m. gegužę Jablonskiui dėl ryšių su Kriaučiūnu ir „politiškai susikompromitavusiu“ kunigu Juozu Tumu buvo nustatytas slaptas policijos sekimas.23 Taigi laukta tinkamo momento.
Kur Taline buvo Jono Jablonskio namai, kuriuose gyveno ar lankėsi čia išvardyti žmonės? Sprendžiant iš laiškų kalbininkui Aleksejui Šachmatovui, 1897 m. sausį Jablonskio šeima gyveno Bolšaja Jurjevskaja (Didžiojoje Jurjevskaja) gatvėje buvusiame Šteinbergo name, nr. 303 / 62.24 Gatvė neišlikusi, dabar čia – Tartu plentas. Pasak Arnoldo Piročkino, prasidėjus tardymui, Jablonskio adresas buvo Rozenkranco gatvėje, nr. 245, kur pas jį gyveno ir Andrius Bulota.25 Tačiau čia pateikti atsiminimai liudija, kad Bulota gyveno tame pačiame name, bet ne Jablonskio bute. Sprendžiant iš laiškų filologui, Maskvos universiteto prof. Fiodorui Koršui bei Lamanskiui, 1901 m. pavasarį Jablonskis gyveno Bolšaja Beliasnaja gatvėje, nr. 44 a.26
Bandydama nustatyti Jono Jablonskio gyvenamąją vietą, susipažinau su Talino miesto muziejaus archyvo kolekcijos saugotoju ir bibliotekininku istoriku Lauriu Frei’jum. Jis atsiuntė istorinių Talino nuotraukų, kurių dalį publikuojame šiame straipsnyje. Jam patarus kreipiausi į Talino miesto archyvo darbuotoją Kalmerį Mäeorgą, kuris netrukus pateikė išsamią informaciją apie gatvių ir namų dislokaciją šiandien. Pasirodo, Jablonskio adresas dokumentuose nurodytas kaip mokytojo darbo vieta, t. y. Aleksandro gimnazija. Nėra ir teismo tarnautojo Andriaus Bulotos adreso, jis buvo per žemas pareigūnas – ne advokatas. Rozenkranco gatvėje yra išlikęs dviejų aukštų medinis namas. Tačiau, pasak Mäeorgo, ten niekada nebuvo namo su numeriu 245. Vadinasi, dokumentuose arba jų nuorašuose yra klaida. Namas B. Beliasnaja gatvėje 1944 m. sudegė. Ši gatvė išlikusi, dabar ji vadinama Lembitu gatve. Visos šios minėtos gatvelės buvo netoli viena kitos, kiek toliau į pietus nuo miesto centro. Kiek paėję centrine Viru gatve, lengvai rasime buvusios Aleksandro gimnazijos fasadą, prigludusį prie vėliau pastatyto namo.Kodėl čia nėra Jonui Jablonskiui skirtos atminimo lentos? Kodėl ekskursijų vadovai lietuviai neveda prie šio namo? Beje, Gardine, ant buvusios Berniukų gimnazijos, kurioje 1912–1914 m. Jonas Jablonskis dėstė lotynų ir graikų kalbas, 2014 m. atidengta atminimo lenta su įrašais baltarusių ir lietuvių kalbomis. Taigi pavyzdys yra.
Tęsinys kitame numeryje
1 Estijos istorijos archyvas, f. 384, ap. 1, b. 3792, l. 41–42, 48–49.
2 Jono Jablonskio laiškai. Sudarė, įvadą, paaiškinimus parašė ir laiškus išvertė Arnoldas Piročkinas. Vilnius: Mokslas. 1985, p. 210.
3 Aleksandras Merkelis. Antanas Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. Antrasis leidimas, Vilnius: Vyčio paramos fondas. 2017, p. 46.
4 Arnoldas Poročkinas. Prie bendrinės kalbos ištakų. J. Jablonskio gyvenimas ir darbai 1860–1904 m. Vilnius: Mokslas. 1977, p. 92.
5 Ten pat.
6 Didžiosios knygnešių bylos. Sudarė Algimantas Katilius. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. 2006, p. 131–135.
7 Vladas Žukas. Marijos ir Jurgio Šlapelių lietuvių knygynas Vilniuje. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 2000, p. 14.
8 Lietuvos mokykla, 1921 m. sąs. nr. 12, p. 543.
9 Maskvos miesto centrinis valstybinis archyvas, f. 418, ap. 312, b. 1043, l. 1,2, 9. Publikuota: Vida Girininkienė. Jurgio Šlapelio jaunystė: tarp pašaukimo, politikos ir medicinos, in: Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Šlapeliai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 2019, p. 15–46.
10 Lietuvos mokykla, 1921 m. sąs. Nr. 12, p. 543.
11 Ten pat, p. 538, 539.
12 Ten pat, p. 542, 543.
13 Ten pat, p. 531.
14 Ten pat, p. 546.
15 Ten pat, p. 540.
16 Ten pat, p. 548.
17 Estijos istorijos archyvas, f. 102, ap. 1, b.53 (lapai nenumeruoti).
18 Vida Girininkienė. Antanas Pranas Daniliauskas „Sietyno“ byloje, in: Raimondas Daniliauskas, Vida Girininkienė, Įžvalgos apie Šakių apskritį. Sudarytoja V. Girininkienė, Vilnius: asociacija „Valsčiaus Metų žmonių klubas“, V. Girininkienė, 2019, p. 455–474.
19 Rusijos MA Sankt Peterburgo filialo archyvas, f. 35, ap. 1, b. 365, l. 310, 311.
20 Originalo kalba publikuota in: Didžiosios knygnešių bylos, sudarė Algimantas Katilius, Vilnius: LII leidykla, 2006, p. 196–197. Vertimas į lietuvių kalbą in: Raimondas Daniliauskas, Vida Girininkienė, Įžvalgos apie Šakių apskritį, p. 468, 469.
21 Valstybinis Rusijos federacijos archyvas, f. 124, ap. 6, b. 167, l. 135.
22 Ten pat, p. 549, 550.
23 Arnoldas Poročkinas. Prie bendrinės kalbos ištakų, p. 177.
24 Jono Jablonskio laiškai, p. 291.
25 Ten pat.
26 Jono Jablonskio laiškai, Jono Jablonskio laiškai. Sudarė, įvadą, paaiškinimus parašė ir laiškus išvertė Arnoldas Piročkinas. Vilnius: Mokslas. 1985, p. 210, 185–189, 229, 242.