Užuovėjų Lietuva lenkų poeto akimis: atrodo, lyg visa tai priklausytų tolimai ateičiai, o ne ketvirtojo dešimtmečio Vilniui

Pirmon kelionėn į Lietuvą susiruošiau vėlai, keturiasdešimt šeštaisiais savo gyvenimo metais. Drauge su manim važiavo O., rusakalbė ukrainietė iš Charkivo. „Tiek ilgai gyvenau netoli nuo Rusijos, kad Ukraina ėmė atrodyti maža“, – juokavo ji. Apsilankymas Vilniuje buvo išskirtinė patirtis, nes kas gi Europoje žiūri į kitas šalis iš imperijos perspektyvos? Išskyrus rusus ir tuos, kurie brendo Sovietų Sąjungoje, nebent tik anglai, tikrai ne vokiečiai, nors jų žemėlapis, skirtas Afrikai, pasak Bismarcko, rodė Vokietiją, plytinčią nuo Prancūzijos iki Rusijos. Apsilankymas Vilniuje su stačiatike O. darė ypatingą įspūdį, net ir Tiutčevo žodžiai apie „senovinį rusišką Vilnių“ nežeidė taip, kaip žeisdavo anksčiau. Petras Didysis vienos Vilniaus cerkvės paveiksle pavaizduotas kaip stačiatikių tikėjimo gynėjas. „Cerkvė naktimis tyli visiškai kitaip negu katedra“, – rašė Adamas Zagajewskis eilėraštyje, kuriame Lvivo atmintis reiškia ne vien tolimos praeities ilgesį.

Vilniaus praeitį neaiškiai pajutau patį pirmą vakarą, kai atvažiavau į miestą, bet ji pasireiškė su didele jėga. Kažkokie balsai sklido iš nuožulnių gatvelių, akligatvių, tamsoje šmėkščiojo vos matomi šešėliai. Apėmė troškimas išeiti iš buto, kuriame apsistojome po kelionės iš Balstogės, ir susilieti – su kuo?

Buvo vėlyvas 2021 metų rugsėjis, vos keli mėnesiai iki Rusijos karo prieš Ukrainą. 

Įvažiuodami į Lietuvą, matėme virš galvos vis žemesnį dangų. Žemai kybojo saulė. Atrodė, galima ją paliesti, lyg čia būtų studijoje statomo japonų filmo scenografija. Kartu persmelkė nuojauta, kad artinasi žiema, kuri išblukins pasaulį.