Vainikas 1941-ųjų birželio sukilėliams: kartais atrodo, kad tas sukilimas nesibaigė iki šiol

Skaitant diskusijas ar pasisakymus apie 1941 m. Birželio sukilimą, susidaro įspūdis, kad jis tebesitęsia iki šiol. Tam turi reikšmės jo ištęstumas nuo 1940 m. rudens iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos, visus įvykius susukant į vieną kamuolį. Kęstutis K. Girnius, aptardamas sukilimą, „kuris turėjo būti“, ir pabrėždamas jo spontaniškumą, teigia: „Reikia nuosekliau apibrėžti tokias sąvokas kaip antisemitizmas ir sukilėlis, nustatyti priežastingumo ryšius tarp atskirų, bet susijusių įvykių, jungiant juos į bendrą pasakojimą, bet nenuvertinant jų savitumo. Darbų dar liko.“¹

„Gili, plati duobė, kokios nebuvo niekad,
Ir graudūs Requiem ir aitrūs smilkalai.
Pradėję laisvės žygį, greitai mus paliekat,
Žalių Tėvynės sodų šaunūs sakalai!“

Vincas Mykolaitis-Putinas
„Žuvusiems partizanams“. 1941-06-29

Iš tikrųjų liko, ir šis straipsnis skiriamas įvardyti būsimiems darbams, juo labiau kad artėja Birželio sukilimo ir Antrojo pasaulinio karo įvykių Lietuvoje pradžios 80-metis. Paanalizuokime terminus. Internete paskelbtas terminų žodynas nurodo, kad „sukilimas“ – „tai yra masinis, paprastai ginkluotas pasipriešinimas“. Tačiau ar ginkluotas pasipriešinimas visada laikytinas sukilimu? Pasipriešinimas gali būti siejamas ir su ilgalaike rezistencine kova, kur, be abejo, kaip atskiras įvykis gali būti ir sukilimas. Juk priešinimasis spaudos lietuviškais rašmenimis draudimui XIX a. antrojoje pusėje, aktyvūs bandymai atgauti spaudą nelaikomi sukilimu. Visais atvejais „sukilimas“ yra tiksliai apibrėžtas įvykis, turintis politinį tikslą, programą, pradžią ir pabaigą. Tai istorinis šio termino suvokimas. Vėlesni įvykiai laikomi posukiliminiais. Sukilėliai, vėliau dalyvavę politiniuose įvykiuose, laikomi „buvusiais sukilėliais“.