SASCHĄ HINKELĮ IR ELISABETH-MARIE RICHTER KALBINA ARŪNAS STREIKUS
Tokį žingsnį lėmė ne tik didžiulis istorikų bendruomenės ir žiniasklaidos susidomėjimas kontroversiškai vertinama Pijaus XII laikysena Antrojo pasaulinio karo metais, bet ir nuoseklus Pranciškaus siekis keisti viešumoje dar labai paplitusį Bažnyčios uždarumo įvaizdį. Nuoseklumo įrodymu galima laikyti praėjusių metų spalio 22 d. paskelbtą Mottu proprio, kuriuo buvo pakeistas pagrindinės Romos kurijos archyvinių dokumentų saugyklos pavadinimas. Nuo tada ji vadinasi nebe Vatikano Slaptuoju, o Vatikano Apaštaliniu archyvu. Tyrėjų, norinčių susipažinti su Pijaus XII laikų Šv. Sosto dokumentais, registracija į archyvo skaityklą prasidėjo likus pusmečiui iki 2020 m. kovo 2 d. anonsuoto fondo atidarymo. Tarp spėjusių užsiregistruoti pirmajai dienai buvo Miunsterio universiteto Bažnyčios istorijos katedros tyrėjų grupė, vadovaujama žymaus vokiečių Bažnyčios istoriko prof. Huberto Wolfo (jo straipsnis „Galvos ir kūno dalių reforma“ publikuotas NŽ-A 2015 m. nr. 4). Du šios komandos dalyvius – dr. Saschą Hinkelį ir dr. Elisabeth-Marie Richter – apie jų vykdomus tyrimus, pirmuosius atradimus ir darbo archyve ypatumus pandemijos sąlygomis kalbino Arūnas Streikus.
Kiek žinau, judu esate pagrindiniai tyrimo projekto „Pijus XII ir žydai (1939–1958)“ dalyviai. Taigi pirmiausia norėčiau pasiteirauti apie svarbiausius šio tyrimo tikslus. Kokie yra patys aktualiausi klausimai, atsakymus į kuriuos tikitės rasti peržiūrėję dokumentus, nuo 2020 m. kovo jau prieinamus tyrėjams Vatikano archyvuose?
Sascha Hinkel: Pirmiausia norėtume padėkoti Alfriedo Kruppo von Bohleno ir Halbacho fondui, kurio paramos dėka galime dvejus metus vykdyti tyrimus Vatikano archyvuose. Projektas, kuriam vadovauja Bažnyčios istorikas iš Miunsterio prof. Hubertas Wolfas, kelia keletą klausimų. Pirmasis klausimų kompleksas susijęs su popiežiaus tylėjimu apie Šoa iki 1945 m. Kada ir ką Pijus XII žinojo apie Šoa ir ar jis tikėjo ta informacija? Kodėl popiežius vienareikšmiškai nepasmerkė žydų genocido? Ar turi kokį nors pagrindą priekaištai, kad Pijus XII savo viešuose pasisakymuose niekada nevartojo žodžio „žydai“, nes buvo antisemitas ir germanofilas? O gal būta svarių motyvų viešai nesakyti to, ką jis iš tikrųjų būtų turėjęs pasakyti? Ar popiežius „žydiško bolševizmo“ pavojų laikė didesniu negu nacionalsocializmas?
Elisabeth-Marie Richter: Antrasis klausimų blokas apima santykį su Šoa po 1945 m. Kodėl Šv. Sostas padėjo karo nusikaltėliams ir nacionalsocialistų vadeivoms, tokiems kaip Adolfas Eichmannas, pabėgti į Pietų Ameriką per vadinamąsias „žiurkių linijas“? Kodėl Pijus XII ir po 1945 m. aiškiai neišsakė negatyvaus Šoa vertinimo, kai argumentas, jog tokiu būdu nenorėta pabloginti žydų padėties, jau nebegaliojo? Galiausiai kodėl popiežius nepripažino 1948 m. įkurtos Izraelio valstybės? Taigi mes turime nemažai klausimų.
Dar XX a. aštuntame dešimtmetyje, reaguojant į aštrią diskusiją dėl Pijaus XII vaidmens Šoa kontekste, Šv. Sosto iniciatyva buvo išleistas daugiatomis dokumentų rinkinys Actes et Documents du Saint-Siège relatifs à la pério¬de de la Seconde Guerre Mondiale. Ar po pirmo prisilietimo prie neseniai atvertų archyvinių šaltinių Vatikano Apaštaliniame archyve jūs galėtumėte teigti, kad ši publikacija buvo labai selektyvi ar kad joje nėra kažkokių svarbių dokumentų, atspindinčių Šv. Sosto santykį su Šoa Europoje?
Elisabeth-Marie Richter: Nepaisant to, kad Actes et Documents sudaro vienuolika tomų, juose nėra aprėptas visas labai platus Šv. Sosto veiklos 1939–1945 m. spektras. Kaip ir pasaulietinių valstybių užsienio politikos dokumentų publikacijos, šis leidinys negalėjo būti visiškai išsamus, tą pripažįsta ir jo gynėjai. Redaktoriai akivaizdžiai norėjo reprezentuoti patį aukščiausią Vatikano hierarchijos lygmenį, t. y. korepondenciją tarp Romos kurijos ir Vatikano diplomatų – apaštalinių nuncijų ir delegatų, daugiausia Europoje ir JAV. Tokia prieiga turėjo dvi pasekmes. Visų pirma, į rinkinį pateko toli gražu ne visi dokumentai, kurie mums galėtų padėti rekonstruoti sprendimų priėmimo procesus kurijos viduje. Pavyzdžiui, į publikaciją turbūt sąmoningai buvo neįtraukta labai svarbi Valstybės sekretoriato bendradarbio Angelo Dell’Acqua1 atmintinė, nors leidinio sudarytojai ją tikrai turėjo rankose. Joje Dell’Acqua 1942 m. spalį svarstė, ar Šv. Sostas turi patikimos informacijos apie sistemingas žydų žudynes Rytų Europoje, kuri patvirtintų JAV prezidento Frank¬lino D. Roosevelto pateiktas aktualias žinias šiuo klausimu. Dell‘Acqua pažymėjo, kad būtina šią iš žydiškų šaltinių ateinančią informaciją patikrinti „dėl jos tikroviškumo, nes žydai taip pat yra linkę perdėti...“ Turint galvoje šimtus tūkstančių nužudytų žydų tautybės asmenų, Dell‘Acqua pastebėjimas, kad žydai neva yra bendrai linkę perdėti dalykus, mūsų akimis, yra antisemitiškas, todėl Actes et Documents sudarytojai tikslingai dokumento nepublikavo.
Sascha Hinkel: Tačiau leidinio sudarymo koncepcija turėjo ir daugiau padarinių. Vatikano dokumentų rinkinyje beveik visiškai nėra atspindėta žydų aukų perspektyva. Nesuskaičiuojami prašymai, kuriuos tikintys žydai ir vadinamieji ne arijų kilmės katalikai ar žydai konvertitai adresavo Šv. Sostui ir kuriuos Vatikano diplomatai siuntė į Romą, nesulaukė dėmesio. Vatikano archyvuose guli tūkstančiai tokių prašymų, kuriuose žmonės apibūdina savo tragiškus likimus ir prašo popiežių pagalbos. Dažnu atveju šie iš visos Europos atėję raštai yra paskutiniai arba vieninteliai mus pasiekę vėliau nacionalsocialistų nužudytų žmonių egodokumentai. Daugelio tūkstančių vienetinių atvejų pagrindu galima nustatyti, kaip pagalba buvo (ne)organizuojama įvairiuose katalikiškos hierarchijos lygmenyse: popiežiaus, Romos kurijos, vyskupų, kunigų ir vienuolių, pasauliečių.
Elisabeth-Marie Richter: Pagaliau nereikia pamiršti, kad leidinio Actes et Documents sudarytojai lankėsi ne visuose archyvuose. Pavyzdžiui, jie nežiūrėjo Tikėjimo mokslo kongregacijos archyvo, kuriame saugomi tuometinės Šventosios Oficijos dokumentai. Čia mūsų laukia visiškai neatrastos žemės.
Ar galėtumėt pasakyti, kad jau per pirmuosius apsilankymus Vatikano archyvuose radote tam tikros medžiagos, galinčios keisti istoriografijoje dominuojančius teiginius šia tema. Ar, pavyzdžiui, esama duomenų, kurie kvestionuotų argumentus tų, kurie mėgina paaiškinti „Pijaus XII tylėjimą“ jo įsitikinimu, kad taip bus išvengta didesnio blogio?
Elisabeth-Marie Richter: Kovo mėnesį Vatikano archyvai buvo atidaryti tik vieną savaitę ir po to dėl pandemijos buvo uždaryti. Rugsėjį jie vėl atvėrė savo duris, tačiau, žinoma, su aiškiais darbo laiko ir tyrinėtojų skaičiaus apribojimais. Remiantis palyginti mažu kiekiu dokumentų, kuriuos mes turėjome galimybę peržiūrėti, būtų per anksti daryti apibendrinančias išvadas. Mūsų dar laukia milijonai lapų, kuriuos reikės nuodugniai išstudijuoti ir įvertinti. Su šia užduotimi mokslo bendruomenė dorosis visą ateinantį dešimtmetį.
Istorikai ir publicistai, kritiškai vertinantys Pijaus XII vaidmenį karo metu, teigia, kad popiežius germanofilija užsikrėtė dirbdamas popiežiaus nuncijumi Vokietijoje. Kiek stipri iš tikrųjų buvo Vokietijos Katalikų Bažnyčios vadovų įtaka Šv. Sosto politikai nacių režimo atžvilgiu?
Sascha Hinkel: Mes labai gerai pažįstame Pijų XII iš to laiko, kai jis dar pasaulietine Eugenio Pacelli pavarde dirbo nuncijumi Vokietijoje, nes rengėme virtualią jo 1917–1929 m. parengtų pranešimų publikaciją, kuri visiems laisvai pasiekiama portale www.pacelli-edition.de. Pacelli išties vertino tokias vokiškas savybes kaip punktualumas ir stropumas. Jis mėgo katalikišką Bavariją, tuo tarpu protestantiško Berlyno ir Prūsijos atžvilgiu buvo žymiai santūresnis. Mes taip pat žinome, kad Pacelli nuo 1930 m. iki savo išrinkimo popiežiumi 1939 m., būdamas kardinolu valstybės sekretoriumi, pats tvarkė su Vokietija susijusius reikalus. Galima daryti prielaidą, kad ir savo pontifikato metais tokia praktika toliau buvo tęsiama. Būsimas popiežius užmezgė glaudžius, pasitikėjimu grįstus santykius visų pirma su Miuncheno arkivyskupu, kardinolu Michaeliu von Faulhaberiu, taip pat su iš Bavarijos kilusiu Berlyno vyskupu Konradu von Preysingu, kurį Pacelli pats parinko vyskupo tarnystei. Abu pastarieji dvasininkai karo metais irgi palaikė tiesioginį ryšį su popiežiumi, ir tai leido jam disponuoti informacija iš pirmų rankų. Ateinančiomis savaitėmis mes stengsimės Vatikano archyvuose rasti nuorodų, pavyzdžiui, vidiniam naudojimui skirtų pažymų, kurios padėtų atsakyti į klausimą, kokį poveikį ši informacija turėjo Pijaus XII sprendimams.
Galima manyti, kad Antrojo pasaulinio karo metais apaštalinė nunciatūra Berlyne, kurioje tuo metu dirbo prel. Cesare Orsenigo, buvo itin svarbi komunikacinės grandies jungtis tarp Romos ir vokiečių okupuotos Rytų Euro¬pos, kur iš esmės ir vyko pagrindinis Šoa tragedijos veiksmas. Ar toks teiginys yra teisingas?Jeigu taip, tai kiek Šv. Sostas buvo informuotas apie tikrąją padėtį Trečiojo reicho okupuotose rytų teritorijose ir kas buvo pagrindiniai jo informatoriai: vyskupai, kunigai ar pasauliečiai?
Elisabeth-Marie Richter: Prielaida, kad nuncijus Berlyne Orsenigo buvo svarbi jungiamoji grandis komunikacijai tarp Rytų Europos ir Šv. Sosto, atrodo tikėtina. Vis dėlto nunciatūra Berlyne per bombardavimą 1943 m. lapkričio 22–23 d. buvo sugriauta, o su ja buvo sunaikinti Orsenigo dokumentai, todėl šiuo atveju galime remtis tik Romą pasiekusiais nuncijaus pranešimais. Be to, nereikėtų nuvertinti ir kitų oficialios diplomatinės komunikacijos kelių, pavyzdžiui, per nunciatūras Šveicarijoje ar Rumunijoje arba per diplomatinius atstovus prie Šv. Sosto, kaip antai Lenkijos ar JAV. Greta to įvairūs Rytų Europos vyskupų, kunigų ir pasauliečių pranešimai Romą pasiekdavo skirtingais keliais. Dabar reikia pirmiausia visą šią informaciją identifikuoti, kad žinotume, ką ir kada Šv. Sostas ir popiežius galėjo žinoti. Antru žingsniu mes turime išsiaiškinti – tą aiškiai rodo anksčiau minėta Dell’Acqua’os atmintinė – ar ir nuo kada ši informacija Romos kurijoje buvo laikoma patikima.
Karo tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos išvakarėse Šv. Sostas atsisakė viešai paremti „šventą karą“ prieš bedievišką komunizmą. Vis dėlto kartais daroma prielaida, kad Vatikanas dėl savo aistringos antikomunistinės nuostatos buvo linkęs ignoruoti nacių nusikaltimus tam, kad nepakenktų jų kovai prieš Sovietų Sąjungą. Ar remiantis jau nagrinėtais dokumentais įmanoma nustatyti, kiek svarbūs buvo Šv. Sosto santykiai su Sovietų Sąjunga kaip popiežiaus veiksmų faktorius?
Sascha Hinkel: Deja, dokumentų šia tema mes dar nežiūrėjome, todėl neturiu nuomonės šiuo klausimu.
Ar jums pavyko rasti naujos archyvinės medžiagos, kuri padėtų geriau atskleisti Vatikano vaidmenį padedant karo nusikaltėliams ir jų bendradarbiams išvengti atsakomybės pokario laikotarpiu?
Elisabeth-Marie Richter: Tai labai svarbus klausimas, tačiau atsakymas į jį yra labai sudėtingas ir reikalauja daug laiko. Mat iškart po karo vyko milžiniška migracija įvairiomis kryptimis, ir ne visos jos yra gerai dokumentuotos. Sunku patikėti, kad nacių nusikaltėliai keliavo savo tikromis pavardėmis ir jos taip paprastai ims ir išlįs dokumentuose. Labiau tikėtina, kad tiek bėgantys nuo atsakomybės karo nusikaltėliai, tiek jų bažnytiniai „gelbėtojai“ vengė palikti bet kokius rašytinius pėdsakus. Todėl kol kas labai sunku pasakyti, ar mums pavyks šia tema rasti reikšmingų dokumentų. Bet kokiu atveju, reikės tikrinti kiekvieną mažiausią pėdsaką tam, kad atkastume bent kokią netikrą pavardę.
Kokie jūsų pirmieji įspūdžiai dirbant Vatikano archyvuose po to, kai jie buvo atverti tyrėjams, norintiems susipažinti su Pijaus XII pontifikato laikų dokumentais? Ar susidomėjimas tikrai didelis? Galbūt žinote ir apie kitas šio teminio lauko tyrimų iniciatyvas?
Sascha Hinkel: Susidomėjimas Pijaus XII pontifikato tyrimais iš tikrųjų milžiniškas, ir ne vien tarp tyrėjų – istorikų, teologų, politologų. Tuo labai domisi plačioji publika ir spauda. Greta aktualiausių klausimų apie Antrąjį pasaulinį karą, Holokaustą ir „Pijaus XII tylėjimą“ yra daug kitų teminių laukų, susijusių su ilgu šio popiežiaus pontifikatu. Deja, dėl koronaviruso pandemijos daugelis tyrėjų dar neturėjo galimybės susipažinti su dokumentais. Prieš įvedant karantiną, mes turėjome galimybę kovo pradžioje padirbėti bent savaitę, tuo tarpu, pavyzdžiui, tyrėjai iš Izraelio iš viso negalėjo įvažiuoti į šalį. Ir kadangi nuo tada vienu metu archyve gali dirbti gerokai mažesnis tyrėjų skaičius (pavyzdžiui, Vatikano Apaštaliniame archyve iš 80 darbo vietų gali būti užimtos tik 25), gali sutikti žymiai mažiau koleg(i)ų nei įprastai. Vieną kitą pažįstamą veidą, daugiausia iš Italijos ir Prancūzijos, vis dėlto galėjai pamatyti jau ir dabar. Tyrėjas iš JAV Davidas Kertzeris, kaip ir mūsų tyrėjų grupė, jau šį tą iš naujai atvertų fondų paviešino. Tikimės, kad 2021 m. pavasarį jau bus įmanoma surengti šiems metams suplanuotus seminarus ir konferencijas, per kurias bus galima supažindinti akademinę bendruomenę su pirmaisiais tyrimų rezultatais.
1 Nuo 1938 m. dirbo Bažnyčios Nepaprastųjų reikalų kongregacijoje, 1954–1967 m. buvo valstybės sekretoriaus pavaduotojas. Tapęs kardinolu, nuo 1967 m. vadovavo Šv. Sosto ekonominių reikalų prefektūrai ir buvo Romos vyskupijos generalinis vikaras.