Vilius Puronas: Šiauliai – pramonės miestas, taigi dizaineriui čia būta daugiau galimybių

Vilius Puronas, kadaise tapęs Šiaulių miesto vyr. dizaineriu, kūrė ir veikė radikaliai. Jis pirmasis, nepaisydamas Sovietų Sąjungos nustatyto statybų reglamento, įvedė kitokį urbanistinės aplinkos zonavimą – uždarė centrinę gatvę, pavertė ją pėsčiųjų bulvaru. Ten sukoncentravo reklamą su apšviečiamomis vitrinomis, nestandartinėmis iškabomis, spaudos kioskais. Pasitelkė sienų tapybą, skulptūras, lauko keramiką. Pastatė suoliukus poilsiui, įrengė specialias vietas dviračiams... Miesto centras su fontanais ir papildomu apšvietimu tapo vizualiai patrauklus, labai jaukus, perteikiantis unikalią šios vietos dvasią.

Puronas senamiesčio erdvę „sušildė“, šiauliečiams ji tapo artimesnė, psichologiškai prieinamesnė, tiesiog sava.

– Jūs, kolega, tiek Šiauliuose, tiek šalyje esate žinomas dizaineris, įvardijamas novatoriumi, produktyvus dizaino ir dailininkų sąjungų narys. Nuo to laiko, kai baigėte mokslus Vilniaus dailės institute, praėjo pusė šimtmečio. Pakito santvarka, technologijos, vertinimo kriterijai. Kas, Jūsų manymu, šiandien yra dizainas? Taikomosios dailės atmaina? Aplinkos keitimas? Kokia jo esmė?

– Prisistatysiu – esu dizaineris, pramoninės dailės specialistas, t. y. inžinieriaus ir menininko hibridas. Lietuvoje tokių nedaug. Turiu bene trisdešimties metų administracinio darbo savivaldybėje patirtį, modeliavau Šiaulių miesto veidą. Esu susijęs su kūryba, vadyba ir gamyba. Lietuvoje dizaineriams iš kiaušinio išsilukštenti padėjo „daukantizmas“ (neseniai atšventėme Felikso Daukanto 100-metį). Esu kūrėjas, nors jokia mokykla negali išmokyti kūrybos, jei Dievas neskyrė talento.