Visi tie patys, išsiilgti

„Poezijos pavasario“ per metus truputį pasiilgsti. Ne taip smarkiai, kad veržtumeisi važiuoti į skaitymus regionuose. Neseniai bičiulė pasakojo, kaip vienas klausytojas, vietinis literatas, jos eilėraščius pavadino proza, o po renginio dovanojo dvi eiliuotas savo kūrybos knygas. Bet net ne dėl to.

Regionuose širdį spaudžia socialinė atskirtis, apleisti pastatai, skubiai suręsti maršininkų ženklai „už tradicinę šeimą“ ir pan. Mūsų eilėraščių skaitymai ten nieko nepakeis. Skauda širdį, kai nepateisini lūkesčių. Klausytojų lūkesčius pateisina „gražiai“ skaitantys aktoriai, bet šie, deja, nuvilia tavuosius. Net truputį norisi steigti negražaus atrodymo ir negražaus skaitymo mokyklą. Be to, imi piktavališkai galvoti, kodėl kai kurie renginiuose perskaitomi tekstai užsispyrusiai pretenduoja į eilėraščius. Juk tai autorių, kurie nori būti pavadinti poetais, kaprizai. Jiems daug geriau pritiktų prozos, eseistikos, memuaristikos ar publicistikos žanrai – tik reikėtų įdėti šiek tiek daugiau techninio darbo. Ir jau turbūt nesulauksiu literatūros festivalio be ąžuolų vainikų ir lapių kailių (gal alternatyva galėtų būti kokie laurų lapai į sriubą?..).