Žagarės kaip žydų išminties centro magija ir skaudus likimas: gyvenimas ant peilio ašmenų

Žagarės rabino Cemacho Zakso sūnus Šneuras gimė 1816 m. Tėvas mokė jį ivrito, kad galėtų studijuoti Talmudą. Tačiau jaunuolis labiau negu šventaisiais raštais domėjosi pasaulietine žydų literatūra, ypač viduramžių epocha, kai formavosi prozos žanrai, buvo gausu liturginės poezijos. Haskalos leidžiamų pasaulietinių knygų jam parūpindavo Žagarės gyventojas Yehošua Kleinas, verslo reikalais važinėdavęs į Vokietiją.

Šneuras, susižavėjęs rašytojo Mordekajo Aarono Gincburgo (1) kūryba, ėmė bendrauti su autoriumi ir kitais žydų rašytojais, pirmaisiais maskiliais. Studijavo filosofiją Berlyne, klausėsi žymių istorikų paskaitų, bendradarbiavo spaudoje, pasirinkęs pseudonimą Žmogus iš Žagarės. Įvertinęs Zakso erudiciją, puikų viduramžių religinės filosofijos išmanymą, baronas Josifas Ginzburgas patikėjo jam ne tik mokyti savo vaikus, bet ir prižiūrėti turtingą asmeninę biblioteką Paryžiuje. Joje buvo saugomi rankraščiai, inkunabulai, istoriniai dokumentai, su kuriais dirbdamas jaunasis maskilis parengė ir išspausdino keletą veikalų iš viduramžių literatūros, filosofijos. Jo tyrinėjimai šiandien yra judaikos specialistų akiratyje.