1919-ųjų chaosas Alytuje: kodėl kautynių su bolševikais niekas nenorėjo nė prisiminti

Alytaus 1919-ųjų vasario 12–15 d. kautynės amžininkams buvo ne tos, kurias norima prisiminti. Skaitant jų prisiminimus neapleidžia jausmas, kad ne viskas išsakyta iki galo, o ir oficialiose, istorikų pateikiamose versijose irgi lyg kažko trūksta. Ypač tas pasijunta jas lyginant su prisiminimais. Bet pamėginkime, kaip oficialią versiją (toliau OV) imdami istoriko Gintauto Surgailio knygą „Pirmasis pėstininkų Didžiojo kunigaikščio Gedimino pulkas“, juolab kad ji apima ir ankstesnes istorikų, pavyzdžiui, Vytauto Leščiaus, Kazio Ališausko, versijas, ir ant jos „uždėti“ amžininkų atsiminimus.

Taigi, anot OV, 1919 m. žiema I-ajam pulkui vis karštėjo: sausio 16-tąją įsakyta užsiimti Raudonosios armijos pozicijų žvalgyba, sausio 22-ąją, patyrus, jog Dauguose pasirodė 200 priešo karių, į žvalgybą išsiųstas I bataliono vadas Ignas Musteikis su 36 kariais, bet jie tepagauna vos du raudonarmiečius.

Veikiai po to raudonarmiečiai vėl užima Daugus ir aplinkinius kaimus, ateina žinia, kad Pskovo divizija, perkrikštyta į Lietuvių, gavo įsakymą užimti Alytų, papildyti pulkus vietos „sukilėliais“ iki brigadų dydžio, o tada žygiuoti Vokietijos pusėn.