Afganistano ir Talibano konflikto ištakos: didysis sprogimas ir draugystė, sugriovusi svajones

Pirmojoje pasakojimo dalyje aptarėme, kaip susiformavo Talibanas ir koks buvo jo kelias į valdžią. Šioje dalyje bus nagrinėjama, kaip jiems sekėsi tą valdžią išlaikyti.

Senai naujas

Talibanas, atėjęs į valdžią, Afganistaną pervadino Islamiškuoju Emyratu. Tačiau tai nebuvo pirmas kartas istorijoje, kai Afganistanas buvo taip vadinamas. Iš tikro talibai ir neslėpė, kad siekia atkurti kartą istorijoje jau buvusią tvarką – sunitų puštunų dominuojamą Emyratą kaip Emyro Abduro Rahmano (kitaip dar žinomo „geležinio Emyro“ vardu), laikais.

Abduras Rahmanas Afganistaną valdė tarp 1880 ir 1901 m., ir pirmą kartą šalies istorijoje tai buvo valdovas, sugebėjęs suvienyti skirtingus šalies regionus bei gentis, veikė stipri centrinė valdžia su valstybinėmis institucijomis. Tačiau tai buvo pasiekta nevengiant žiauraus susidorojimo su kitaip manančiais ir bandant supriešinti skirtingų etninių grupių atstovus, juos per prievarta iškeldinant iš savo gimtųjų regionų į kitų tautybių dominuojamas vietas, idant būtų lengviau juos kontroliuoti. Na, o šalies valdžią ir administraciją daugiausia sudarė puštunai.

Panašiai mąstė bei elgėsi ir Talibanas. Sunitų puštunų dominuojamas judėjimas bandė likusiai populiacijai primesti savitą islamo traktavimą su griežtu Šariato teisės laikymusi. Tačiau talibams įvesti centralizuotos valdžios nesisekė ir to priežasčių galima būtų ieškoti pačioje Talibano organizacijos struktūroje.