Akibrokštas SSRS, apie kurį mažai kalbama: kodėl žydai iš sovietinio „rojaus“ veržėsi į savo istorinę tėvynę

Keista, kad iki šiol niekas neparašo didesnės apžvalgos apie žydų emigraciją iš Sovietų Sąjungos. Ir, aišku, iš Lietuvos SSR. Kad apie tai nė žodeliu neužsiminta per visą sovietmetį, suprantama: tai niekaip nesiderino su to meto ideologų peršamu „rojumi“ pavergtiems žmonėms, iš kurio didesniu mastu pavyko ištrūkti tik žydams. Tačiau kodėl nuo pat 1990-ųjų niekas – nei istorikai, nei žurnalistai – nesiima šios temos? Kalbinu Algimantą Matulevičių – buvusį anuomet stambų partinį šulą ir ne mažiau stambaus gamybinio susivienijimo vadovą, kuriam ne kartą teko bendrauti su emigruojančiais žydais (ir padėti jiems).

Žydas pagal pasą ar pagal kalbą, papročius ir tikėjimą?

Tie žmonės, kurie gyveno SSRS ir buvo, deja, užglušinti (ar bent jau kaip reikiant apglušinti sovietinės propagandos apie puikų vergų entuziastų gyvenimą už spygliuotos tvoros), aišku, nesiveržė į civilizuotą pasaulį. 

Tiesa, svajoti yra viena, o realiai tai įgyvendinti – visai kas kita. Kol buvo gyvas Stalinas, apie tai reikėjo tylėti net artimųjų rate: KGB agentų tinklas buvo jau kaip reikiant išvešėjęs. O už tokias „eretiškas“ mintis grėsė mažiausiai 10 metų lagerių, iš kurių ne kiekvienas sovietinis žmogus jau ir besugrįždavo. Ir tik mirus Stalinui, žydai buvo ta sovietinės visuomenės dalelė (jų kiekis nesiekė net 1 proc. visų Sovietijos gyventojų), kuri ir ėmė modeliuoti bėgimo ir pasitraukimo iš sovietinio „rojaus“ galimybes. Ir ne tiek iš šalies, kuri buvo atitverta nuo viso civilizuoto pasaulio „geležine uždanga“  (sienos su Kinija neminėkime – ten buvo toks pat siaubas kaip, beje, ir Šiaurės Korėjoje), bet iš tos dvasinės dykumos, kurioje žydai gyveno.