Nors nuosavybė buvo visaliaudinė, kai kas ją laikė sava
Šiaip jau ši tema – ne nauja žmonijos istorijoje. Žmonės vogė ir seniau (piramidės senovės Egipte – ir tos buvo plėšiamos, vos faraonas atsiguldavo laikinojo poilsio iki prisikėlimo valandos), vagia ir dabar. Vagia visame pasaulyje, tik vagysčių mastas skiriasi. Vagystės neatsiejamos nuo šešėlinės ekonomikos ir korupcijos. Tai kaip broliai dvyniai. O dėl sovietinių laikų daug pasakų ir mitų prikurta. Lyg tai tada vogė, o dabar ne. Taip norima išaukštinti privačią nuosavybę. Kad jei kas yra privatu, tai jau nevagiama. Tai netiesa. Jeigu įmonė mažytė, pateikia elementarų pavyzdį pašnekovas, kur dirba šeima, ir jie pajėgūs viską kontroliuoti patys, tada taip – ten vagysčių nėra. Bet kai verslai vystomi privačiose akcinėse bendrovėse, kurioms vadovauja samdyti vadovai, akcininkai dažnai neretai ar bent jau retkarčiais yra apvagiami. Pamenate, ne per seniausiai buvo labai išgirtos audito bendrovės kaip neva labai sąžiningos, kad jų darbuotojai visus trūkumus, profesionaliai atlikdami auditą, ir išaiškina. Deja, kai prieš dešimtmetį žlugo JAV energetikos milžinė „AB Evron“, ir pasirodė: auditoriai viską matė, bet už kyšius paprasčiausiai tylėjo. O neseni milijardiniai pinigų plovimo skandalai skandinaviškuose bankuose tik patvirtina šį teiginį. Ne nuosavybė apsprendžia, vagiama ar ne, o parinktas personalas bei įmonėje veikianti kontrolės sistema.
Bet grįžkime į sovietinius laikus, kviečia A. Matulevičius. Jie gal išsiskiria tuo, kad anuomet gamybos bei paslaugų sektoriuose buvo daug smulkių vagysčių. T. y., visa armija eilinių darbuotojų iš įmonių vos ne kasdien namo parsinešdavo įvairių smulkmenų: pradedant nuo varžtų, vinių bei atsarginių staklių ar dar kokių įrenginių dalių iki vieno kito ritinio siūlų. Nors kartais stalinistai bando šlovinti tą ypatingai žiaurų sovietmečio periodą (Lietuvoje nuo 1944 m. iki 1953 m.), tačiau žmonės vogė ir prie J. Stalino, kaip ir prie N. Chruščiovo, o jau prie L. Brežnevo subujojo tikra šešėlinė ekonomika – ypač Armėnijoje ir Gruzijoje. Už bet kokios „socialistinės nuosavybės“ vogimą buvo labai griežtai baudžiama. Už maišą grūdų, pavogtą iš kolūkio, galėjai gauti 10 metų kalėjimo. O už rimtesnes vagystes grėsė net sušaudymas. Tačiau vagių tai neatgrasydavo. Vagystės sovietiniais laikais turėjo savo specifiką. Kadangi beveik visi raudonosios imperijos resursai kasmet būdavo metami kariniam biudžetui, vietinė prekyba buvo mažai išvystyta. Eiliniams (ko nepasakysi apie nomenklatūrą) žmonėms trūko elementarių daiktų, reikalingų buityje: įvairių namų apyvokos daiktų, statybinių medžiagų, tos pačios madingesnės aprangos. Taip pat trūko geresnio maisto, tiesa, bent jau ne Lietuvoje. Mes mėsos turėjome pakankamai, gal tik asortimentas buvo skurdokas, nes viskas ešelonais išbildėdavo į Maskvą.
Jauniems žmonėms A. Matulevičius nori paaiškinti, kad tada buvo kelios rūšys vagysčių. Pirmosios – tai smulkios vagystės, kai žmonės iš darbo bet kokias smulkmenas namo tempdavo: nuo tualetinio popieriaus iki varžtų. Bet jau tais laikais veikė ir organizuotos grupės darbo vietose, kurios organizuodavo stambias aferas, grobstant tą sovietinį turtą sunkvežimiais ar vagonais. Ir trečia, aišku, veikė ir banditų gaujos (tai nieko bendro su kova prieš sovietų valdžią) kurios tiesiog plėšė iš įmonių, parduotuvių ir iš turtingų žmonių. O tie turtingi žmonės irgi buvo ne sąžiningu darbu praturtėję, o per taip vadinamas įvairiausiais spekuliacijas sau turtus susikrovę. Dideli viršininkai kyšius paprastai ėmė. Už viską – nuo galimybės gauti geresnes pareigas iki gamybos tiekimo užtikrinimo. Tai juos banditai arba šantažuodavo, arba tiesiog apiplėšdavo, o šie, aišku, bijojo kreiptis į teisėsaugą, nes ten jų būtinai būtų paklausę: iš kur pas jus tie stiklainiai su auksu? Buvo labai amoralūs, ciniški sukčiai, kurie, pavyzdžiui, karo metu už maisto talonus (jeigu dirbdavo ten, kur juos dalino) įvairias brangenybes, šeimos relikvijas, meno kūrinius, iš žmonių išviliodavo net antikvariatą. Bet tai buvo nelegalu, ir tokie subjektai savo turtus slėpė ir nuo valdžios, ir nuo banditų.
O prasidėjus M. Gorbačiovo pertvarkai, Uzbekistane su kosmonautų pagalba buvo išaiškinta pasaulinio masto afera. Respublikos valdžia Maskvai raportuodavo, kad iš hektaro nuima vis daugiau medvilnės, o iš tikrųjų jie tiesiog apsėdavo vis didesnį plotą. Tik padarius nuotraukas iš kosmoso, buvo nustatytas tų medvilnės plotų nesutapimas. Kilo didžiulis triukšmas. Tyrimui vadovavo, po to tapę Liaudies suvažiavimo (M. Gorbačiovo buvo įsteigtas toks organas) deputatai, SSRS Generalinės prokuratūros prokurorai Ivanovas ir Gliadnas. Iš postų lėkė aukščiausia respublikos partinė ir tarybinė valdžia, nemažai sėdo į kalėjimus. O L. Brežnevo valdymo laikais visi tie partiniai ir ūkiniai veikėjai prieš Maskvą atsipirkdavo kyšiais.
Pašnekovui kažkada vienas žmogus, pats tą matęs, pasakojo tikrą nutikimą. L. Brežnevas pora mėnesių prieš savo mirtį nuvyko į Azerbaidžaną. Tada aukščiausia valdžia kiekvienoje sąjunginėje respublikoje buvo TSKP respublikos Centro komiteto I sekretorius. Azerbaidžane juo buvo G. Alijevas, dabartinio Azerbaidžano Prezidento tėvas. Jis svečiui iš Maskvos padovanojo žiedą su dideliu briliantu. Vyko jo susitikimas su taip vadinamu vietiniu partiniu tarybiniu aktyvu. Tai transliavo Azerbaidžano televizija tiesiogiai. Taigi, L. Brežnevas sėdi prezidiume ir kaip vaikas žaidžia su tuo briliantu. Kai tą transliaciją rodė per SSRS centrinę TV, šis epizodas jau buvo pašalintas.
Lietuvoje, teigia A. Matulevičius, tokio masto korupcijos nebuvo: „Nuolat atvykdavo ir pas mus iš Maskvos įvairaus rango vadukų – ir painspektuoti, ir tiesiog pailsėti. Bet lietuviai juos pamalonindavo ne briliantais, o žymiai kuklesnėmis dovanomis – paprastai trauktinėmis „Palanga“, „Dainava“ ar garsiąja medaus trauktine „Žalgiriu“ (70 laipsnių stiprumo) ir skaniais rūkytais mėsos gaminiais – lietuvišku skilandžiu, įvairiomis dešromis ir pan. Rusai tai labai vertino, nes pas juos tokie mėsos gaminiai buvo tik uždarose parduotuvėse, aptarnavusiose Kremlių ir Vyriausybę. O eilinė rusų liaudis tokių skanumynų per visą gyvenimą ir nematė, ir neragavo."
Kaip būdavo organizuojamas sovietinis tiekimas
Norint, kad bet kuri sovietinė įmonė veiktų sklandžiai, ją reikėdavo aprūpinti gerais įrengimais, žaliavomis ir t. t. O SSRS buvo chroniško deficito ekonomika – visko ir visada trūko. Todėl įmonių vadovai nuolat siųsdavo taip vadinamus tiekėjus į Rusijos, kitų respublikų gamyklas vieno ar kito deficito gauti. O tam „pramušti“ tiekėjai veždavosi taip vadinamus „lauknešėlius“ su minėtomis gėrybėmis.
„Stambesnes strategines problemas, prisimena A. Matulevičius, spręsdavo jau patys vadovai su aukštesnio rango valdininkais. Pašnekovas pamena tokį epizodą: nuvyko į Maskvą, organizavo susitikimą su SSRS Valstybinio plano komiteto, Ministrų Tarybos vidurinės grandies vadovais – nuo jų tiekime į Lietuvos gamyklas labai daug kas priklausė. Tačiau jie bijojosi „apsišviesti“ (visagalė KGB akis matė labai daug), todėl tokia publika į restoranus dalykinių pietų ar vakarienių ir neidavo. Tuomet pašnekovas su dar keliais gamyklų direktoriais išsinuomodavo garsiajame viešbutyje „Maskva“ arba „Rosija“ apartamentus ir ten priimdavo „kukliuosius“ svečius. Suprantama, su lūžtančiu vaišėmis stalu. Viskas būdavo atvežta iš Lietuvos, o vietiniame restorane užsakydavo tik karštą patiekalą. Taip reikalai Maskvoje būdavo sutvarkomi.
Tik A. Matulevičiui įstrigo toks epizodas: rusė pjausto lietuvišką skilandį ir klausia jo labai pasimetusi, ar gali tos pjaustomos mėsos bent truputį paragauti.
„Kai paragavo pasakė, kad nieko skanesnio gyvenime nevalgiusi ir pridūrė – ne veltui jus, lietuvius, rusai vokiečiais laiko. Jiems mes visada buvome kaip ateiviai iš kitos planetos. O rusės moterys dar labai stebėdavosi mūsų vyrų galantiškumu, kultūringumu. Nes atvykstantys su dar didesnėmis dovanomis kaukaziečiai buvo labai triukšmingi ir su moterimis elgėsi akiplėšiškai. Štai kaip vargingai gyveno mūsų okupantai", – juokiasi A. Matulevičius.
Jei masiškai būdavo vagiama, kodėl niekada nebūdavo trūkumų?
Taigi, sovietmečiu smulkios vagystės dažniausiai „praslysdavo“ be pasekmių už rankos pagautam vagišiui (ar vagišei), nes sovietinė ekonominė sistema būdama planinė ir neefektyvi, o kartu – ir labai netiksli. Kiekvienam gaminiui, koks jis bebūtų, pagaminti reikia tam tikro kiekio žaliavos, kitų materialių išteklių. Kadangi SSRS viskas pirmiausia būdavo nukreipta aprūpinti karinį-pramoninį kompleksą, tai toms pramonės šakoms, kurios gamino taip vadinamus liaudies vartojimo reikmenis (čia įeidavo ir maisto pramonė), visą laiką buvo pakankamai sunku apsirūpinti reikiamomis žaliavomis. Todėl visų gamyklų technologai bei planuotojai dar prieš paleisdami bet kokį gaminį į gyvenimą, reikiamų žaliavų normas kiek galėdami paaukštindavo. Be to, sovietinės gamyklos ir taip visokiais būdais stengėsi gauti kiek įmanoma daugiau visokių materialinių išteklių, nes tik taip būdavo galima užtikrinti partijos patvirtintų metinių ir penkmetinių planų įvykdymą. Nes už planų nevykdymą įmonių vadovai ne tik netekdavo premijų, bet ir rizikavo netekti šiltų darbo vietų. Taip kasmet ir susidarydavo visokių medžiagų atsargos, toks vadinamas gamybinis rezervas. Be to, gamyboje neišvengiamai būdavo ir broko, o jis automatiškai būdavo nurašomas į nuostolius. Taip atsirasdavo galimybė ir eiliniams vagišiams, ir jau organizuotoms gaujoms dalį detalių ar gatavų gaminių pasisavinti, t. y. pavogti, o įmonės buhalterija gana nesunkiai sudurdavo galą su galu. Kaip prisimena A. Matulevičius, jo 12 metų generalinio direktoriaus patirtis vadovaujant stambiam gamybiniam susivienijimui rodo, kad vagystės, ypač masinės, buvo tik tose įmonėse, kur vadovai patys tai darė ir į daug ką pro „pirštus“ žiūrėjo. Kur vadovybė to netoleravo, vagis pagaudavo ir ne tik iš darbo išmesdavo, bet ir į kalėjimą pasodindavo.
O dabar – nevagia?
Daug kas bando nežinia ką įtikinti, kad tada, sovietmečiu vogė, o dabar – jokiu būdu ne. Vogė tuomet, sako A. Matulevičius, bet ir dabar vagia. Nevagia tik, kaip jau minėta, tik nedidelėse įmonėse, kur patys savininkai kartu dirba su samdomais darbuotojais. O stambiose vagia, gal tik, žinoma, mastai mažesni.
Pašnekovas pamena bendravimą su šviesios atminties Bronislovu Lubiu, AB „Achemos gupės“ savininku. Ir kai susitikęs jam pasakydavo, kad yra gavęs informacijos, kad šioje Jonavos įmonėje vagia, B. Lubys tik atsidusdavo: girdi, šio reiškinio pilnai neišnaikinsi. Ir pridurdavo: žiūriu, kad nebūtų peržengtos ribos, jeigu už rankos nepagavai, o galai sueina, – na ką tu čia bepadarysi... Nors kontrolės sistemą jis buvo įvedęs griežtą. Dabar, tęsia pasakojimą A. Matulevičius, ypač vagiama iš statybviečių. Darbuotojai vagia cementą, betoną, dalinai armatūrą, medieną, žodžiu, viską, ką galima išvežti iš statybvietės ir tuoj pat parduoti – tik kitoje statybvietėje. Suprantama, viskas priklauso nuo vidinės įmonės tvarkos.
Grobstymai mėsos pramonėje visada pasižymėdavo išmone
Štai Vilniuje net kaip anekdotas klajojo toks pasakojimas, nors tai buvo tikras nutikimas. Vilniaus mėsos kombinate grupė darbuotojų sugalvojo vogti kiaulieną. Į tą grupę įtraukė direktoriaus vairuotoją, mat išvažiuojant per vartus tikrindavo kiekvieną mašiną, išskyrus direktoriaus „Volgą“. Vyrai aprengdavo kiaulės skerdieną (sušaldyta ji standi) lietpalčiu, uždėdavo skrybėlę, akinius ir taip „direktorius“ – antrininkas sėkmingai išvažiuodavo pro kontrolės vartus iš mėsos kombinato. O vieną kartą, matyt, vagišiai jau budrumą prarado, be to, kontrolės poste buvo dar tikrintojai iš milicijos, todėl vairuotojas greičiau spustelėjo ir kiaulė pargriuvo. Taip jie ir įkliuvo. Įtarė ir įmonės direktorių, bet po ilgo tyrimo jį išteisino.
O vogti maisto pramonėje saikingais kiekiais (iki kelių kilogramų, t. y. tiek, kiek gali išnešti su savimi) praktiškai buvo nepavojinga, jeigu nepagauna išnešant ar išvežant. Mat yra daug būdų, kaip apgauti vartotoją. Pavyzdžiui, cukrų ar panašų gaminį reikia naktį palaikyti prie vandens rezervuaro ir jis jo pats pritraukia. Miltai maišomi įvairios kokybės klasės, o su mėsa visas „mokslas“ – ją tinkamai išpjaustyti. Be to, daug padeda prieskoniai, kurie naikina jau apgedusių ir reikalingų nurašyti bei sunaikinti arba atiduoti į atliekas maisto produktų negerus kvapus ar skonį. Ypač tada, o dabar ženkliai platesniu masteliu, teigia pašnekovas, falsifikuojami maisto produktų galiojimo terminai. Pavyzdžiui, salotos su majonezu, jeigu neišparduodamos yra naktį perplaunamos vandeniu ir, užpylus nauju majonezu, pardavinėjama kaip naujos. Ir tai vyksta didžiuosiuose prekybos tinkluose šiais laikais, net sovietų nereikia. Gobšumas kuo daugiau pralobti egzistuoja visose santvarkose, o dabartinė sistema Lietuvoje su savo neoliberalų šventos nuosavybės, nesvarbu kaip įgytos, ideologija – tai tik dar labiau sutvirtina.
Daug priklauso nuo bendros valstybėje, žmonių bendruomenėje vyraujančios kultūros. Pavyzdžiui, prie sovietų sakydavo ne „vagia", o „susikombinuoja“ – vis geriau ir „kultūringiau“ skamba. Vagystės smerkiamos ir jų beveik nėra skandinaviškoje kultūroje, nors kol to šiauriniai mūsų kaimynai išmoko, tai prieš kelis šimtus metų jų karalius vagims liepdavo ranką nukirsti. O tėvas, eidamas su sūnumi, pamatęs tokį žmogų paaiškindavo, kad jis nubaustas todėl, kad vogė. Gi Lietuvoje, atkūrus nepriklausomybę, naujai iškeptų politikų buvo sukurtas teigiamas sovietinių vagių įvaizdis. Girdi, jie vogdami... griovė sovietinę ekonomiką ir jau tada ruošėsi būti verslininkais nepriklausomoje Lietuvoje. Kokių toliaregiškų žmonių būta, pasirodo, anais laikais...
Grobstymų technologijos I
Taigi, prisimena A. Matulevičius, sovietmečiu buvo ir smulkesnės, ir stambesnės vagystės. Vidutinėmis grobstymo schemomis Lietuvoje išsiskyrė lengvosios pramonės – ir ypač Kauno miesto įmonės. Iš šių valstybinių gamyklų su gamybos meistrų ir sandėlininkų žinia „patikimi“ darbuotojai išnešdavo (suprantama, jiems atsilygindami) siūlus arba audinius. O kadangi Kaunas labiau nei Vilnius buvo individualių namų miestas, tai jų rūsiuose stovėjo mezgimo staklės arba siuvimo mašinos, ir buvo gaminama nelegali produkcija. O kadangi prie sovietų trūko bet kokių gražesnių drabužių, tai ir realizuoti tą pogrindinę produkciją problemos nebuvo.
Kai prasidėjo garsioji M. Gorbačiovo pertvarka ir buvo leista steigti kooperatyvus, tai lietuvaičiai labai greitai užkariavo Rusijos rinką su savo gamybos taip vadinamais namudiniais gaminiais. Jiems praktiškai tai reikėjo tik legalizuoti, nes realybėje jau viskas veikė. Dar reikia paminėti, kad drabužiai ypač turėjo paklausą, nes taip vadinami namudininkai, o vėliau kooperatoriai pagamindavo ne superdžinsus, bet ir kažką madingesnio, nes naudojo išradingesnius modelius ir tam tinkamus lekalus. Taip pusiau legali gamyba vyko pilnu tempu visą vėlyvąjį sovietmetį ir pirminį kapitalą tolimesniam privatizavimui tokie asmenys susikūrė būtent naudodamiesi nesąžininga, dalinai apsukria ir ties kriminalo riba vykdoma veikla.
O aukštesnio rango vadovai – sovietinių gamyklų direktoriai patys tuo neužsiimdavo, bet bent dalis jų gaudavo savo „dalį“ grynaisiais. Jiems pasipelnyti dar būdavo galimybės ir skirstant (formalumo dėlei – kartu su „popierinėmis“ profsąjungomis) butus, automobilius, baldus ar kilimus. Nes anuomet tai buvo didžiulis deficitas ir automobilis valstybine kaina, kurią galėjai nusipirkti su taip vadinamu talonu, kainavo pusę jos kainos turguje. O talonai buvo duodami pagal eilę, kuri buvo sudaroma darbo kolektyvuose.
Butai, nors buvo nemokami (vėliau atsirado taip vadinami kooperatiniai, bet pagal dabartines kainas irgi buvo fantastiškai pigūs), tačiau jų laukti reikėdavo ilgai – po dešimt ir daugiau metų. Ir nuo įmonės vadovo apsukrumo ir pastangų priklausė, kiek butų įmonei kasmet būdavo skiriama. Skirdavo juos miesto/rajono vykdomasis komitetas (dabartinės savivaldybės analogas). Buvo ir išimčių. Pavyzdžiui, taip vadinami jauni specialistai butui gauti stovėjo kitoje eilėje ir sėkmingoje gamykloje jie juos gaudavo ženkliai greičiau. Beje, prisimena A. Matulevičius, Vilniaus mieste jis kartu su dar kita įmone Saltoniškių gatvėje vienais metais pastatė 12 aukštų namą, kuriame buvo tik vieno ir dviejų kambarių butai. Jame ir apgyvendindavo jaunus specialistus.
Grobstymų technologijos II
Taip, prisimena pašnekovas, buvo Lietuvoje įmonių vadovų, kurie patys organizuodavo vagystes asmeninio pasipelnymo tikslais. Tačiau masiško reiškinio Lietuvoje, skirtingai nuo Azijos ar Užkaukazės, šis reiškinys pas mus neįgijo. Kartu buvęs gamybininkas primena, kaip veikia gamykla. Į ją atvežamos reikiamos gamybai žaliavos, laikomos tam skirtame sandėlyje. Jame būdavo vedama gautų medžiagų apskaita. Po to pagal dokumentus ir normas tai būdavo išduodama gamybininkams. Jie savo ruožtu su dokumentais jau gatavą produkciją arba tarpinius pusgaminius priduodavo į gatavos produkcijos sandėlius, iš kur produkcija su krovinio važtaraščiu būdavo išvežama iš gamyklos.
Įmonės vadovui ką nors pasisavinti/pavogti vienam niekaip nebuvo įmanoma. Tam reikėjo mažiausiai kelių patikimų žmonių: sandėlininko, buhalterio, kroviko ir vairuotojo. Ir kas nors iš šios grandies galėjo visus „parduoti“, t. y., nutekinti informaciją. Vežti krovinį be dokumentų arba su sufalsifikuotais dokumentais buvo dar pavojingiau, nes pakeliui galėjo sustabdyti milicijos pareigūnai, buvo organizuojami reidai apie kuriuos iš anksto vežantieji negalėjo žinoti. Suprantama, tam tikri nedideli kiekiai produkcijos, pvz., reprezentacinėms reikmėms, buvo panaudojami, juos nurašant į nuostolius. Per nuostolių nurašymą labai neblogai užsidirbdavo maisto prekių parduotuvių vadovai ir dalinai personalas, nes leistas nurašymo procentas buvo pakankamai nemažas.
Didelė dalis statybinių medžiagų vagysčių anuomet vyko tiesiai iš statybviečių. O sovietmečius statyti namai nesugriuvo vien dėl to, kad sovietiniai standartai leido naudoti žaliavinius koeficientus su dideliu reikiamų medžiagų perviršiu. Todėl, kai, pavydžiui, statė Ignalinos AES, visas rajonas cemento pigiai prisipirko ir dar elektrinei užteko, nes to cemento norma buvo beveik dviguba.
KSNG – kas dabar prisimena šias raides? O anuomet jos kai kam kėlė siaubą
Tai, primena A. Matulevičius, Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu milicijos skyrius – dabartinės ekonominės policijos analogas. Šie milicininkai tuomet turėjo didžiules galias. Jeigu apsilankydavo įmonėje su patikrinimu, visi sukdavosi kaip mokėjo. Jų tarpe buvo nemažai sąžiningų žmonių, bet buvo ir kyšininkų. Tačiau tuometiniai kyšiai neturi net palyginimo su dabartiniais. Tada tiems tikrintojams-kovotojams su grobstymais pinigų tikrinamose gamyklose niekas neduodavo, išimtis buvo tik maisto pramonės įmonės. Paprastai KSNG tikrintojus gerai pavaišindavo ir prikraudavo lauktuvių, t. y. įmonės gaminių. Mėsos kombinatuose, o ypač degtinės ir likerio gamyklose vadovybė nuo šių tikrintojų atsipirkdavo brangesnėmis dovanomis arba pinigais. Tų kontrolierių buvo ne vien iš milicijos, nes KSNG, kaip jau minėta, buvo milicijos padalinys. Tačiau gamybininkus tikrindavo daug kas: prekybos ministerijos kokybės inspekcija, sanitarinė inspekcija, darbo saugos inspekcija, priešgaisrinė apsauga, finansų misterijos kontrolės revizijos padalinys, prokuratūra ir daugelis kitų. Dar buvo taip vadinama liaudies kontrolė, o viską vainikavo partijos organų kontrolė. Nors jie ir padėdavo. Jeigu dėl kokių nors priežasčių kurie nors iš tikrintojų norėdavo gamyklą sustabdyti, partinis komitetas kaltus vadovus bausdavo, bet gamybos stabdyti neleisdavo. Vienu žodžiu, sovietmečiu kontrolierių buvo daug, bet dabar, juokiasi pašnekovas, jų, ko gero, dar daugiau. Anuomet tikrintojai (kaip minėta, ne visi) kyšius imdavo, bet dabar ima dar didesnius.
Ir kas dar įdomu prisiminti, tęsia pasakojimą A. Matulevičius, neretai KSNG interesai susikirsdavo su visagaliu KGB. Nes turguose prekiaudavo ir iš užsienio atvežtomis prekėmis, ypač iš Lenkijos. Savaime suprantama, ten atsiskaitymas neretai vykdavo valiuta – paprastai doleriais. O tai jau buvo išimtinai KGB prerogatyva. Įkliuvusiam KSNG darbuotojui (už kai kurių turgaus prekeivių kuravimą) už tai grėsė rimti nemalonumai. Tokie milicininkai paprastai išsisukdavo, tik sutikę talkinti pačiam KGB, t. y. tapti slaptais KGB bendradarbiais, arba „stukačiais“. Jie KGB buvo labai naudingi, o nelegaliems prekybininkams (ir, aišku, pačiam KSNG) pavojingi, nes daugelis juos ir toliau laikė savais.
Nori sotaus ir aprūpinto gyvenimo – nevok ir neimk kyšių
A. Matulevičiui kažkada teko skaityti CŽA analitinę pažymą, kurioje, be kita ko buvo konstatuota, jog Lietuvoje korupcija sovietmečiu buvo gan saikinga. Ir ypač, kas liečia kyšininkavimą aukščiausiuose to meto visagalės partijos ir tarybų valdžios ešelonuose Lietuvoje – net didelių kalbų apie tai nebuvo. Nes mūsiškiai aukščiausios klasės nomenklatūrininkai ir taip turėjo palyginti (aišku, pagal tuometinį gyvenimo lygį) visai neblogą materialinį aprūpinimą. Visą parą automobilis su vairuotoju, geri kotedžo tipo butai, o pirmieji asmenys Lietuvos TSR ir net namus ar liukso klasės butus turėjo (pavyzdžiui, sostinės Akmenų gatvėje). Vasaromis – tylus ir komfortabilus poilsis Turniškėse, Palangoje bei Nidos „Rūtoje“. Prie to pripliusuokime spec. ligoninę su tokia pat poliklinika Antakalnyje, Vilniuje. Dar spec. siuvyklą Algirdo gatvėje. Pridėkime prie šio sąrašo dar ir geras uždaras parduotuves, kur buvo deficitinių prekių: ir maisto, ir pramoninių. Tad kyšius imti mūsų aukščiausi nomenklatūrininkai, matomai, labai bijojo, nes jei būtų įkliuvę, tai visą savo gerbūvį būtų ir praradę. Tad anuomet tokio didelio kyšininkavimo masto, koks anuomet buvo Vidurinėje Azijoje bei Užkaukazėje, o dabar, priduria A. Matulevičius, yra ir mūsų šalyje, sovietinėje Lietuvoje nebuvo.