Pastarasis epitetas paprastai dedamas į J. Stalino lūpas, nors dar 1775-aisiais įkurtas JAV armijos lauko artilerijos padalinys turi būtent tokią pravardę.
Pirmasis artilerijos įrenginys sukurtas maždaug 399-aisiais metais prieš Kristų, graikiškuose Sirakūzuose, gerokai prieš žymiojo išradėjo Archimedo gimimą. Katapultos, būtent taip vadinosi šie mechaniniai įrenginiai, pasiekdavo įspūdingą kinetinės energijos jėgą. Tarkime, 1-ojo amžiaus Romos legionuose naudotos katapultos, maždaug 6,5 kilogramų svorio akmenį sviesdavo 16000 džaulių jėga.
Suprantama, viskas kardinaliai keitėsi 9-jame amžiuje Kinijoje atsiradus parakui ir 19-me amžiuje panašaus svorio sviedinys buvo iššaunamas jau su 240 000 džaulių jėga.
Pirmas didelis karas, kuriame artilerija tikrai buvo karo deivė – Šimtametis karas, tarp Anglijos ir Prancūzijos. Deja, panašiu laikotarpiu, jau karui pasibaigus visi turėjo suprasti, kad artilerija – pavojingas reikalas ne tik priešams. Škotijos karalius Džeimsas II-sis, didelis artilerijos populiarintojas ir entuziastas, nesulaukęs 30-ies žuvo sprogus jo kariuomenės bombardai 1460-aisiais.
Beje, artilerijos evoliucija labai tampriai siejasi ir su Lietuvos istorija. Janas Žižka, Žalgirio mūšyje vadovavęs čekų daliniams, pirmą kartą jaučių traukiamas artilerijos patrankas panaudojo Bohemijos karuose, praėjus dešimtmečiui po kryžiuočių sutriuškinimo prie Žalgirio.
Tačiau pasaulinis lietuviškos artilerinės minties triumfas įvyko 1650-aisiais, kai iš Raseinių kilęs bajoras, inžinierius Kazimieras Semenavičius išleido veikalą „Didysis Artilerijos Menas“ („Artis Magnae Artilleriae pars prima“), kuris 200 (!) metų buvo laikomas artilerijos Biblija. 305 puslapių knygoje skrupulingai, matematiškai tiksliai aprašomi artilerijos kalibrai, parako ir kitų medžiagų gamyba bei savybės, tačiau svarbiausia – beveik 300 metų iki pirmojo panaudojimo, detaliai aprašyta raketinės artilerijos perspektyva, raketos aukščio ir jos reaktyvinės tūtos pločio santykiai, daugiapakopės raketos, raketų stabilizavimas sparneliais, raketų baterijos (nuosekliojo jungimo daugiapakopės raketos), pateikiami skirtingi pavyzdžiai. Viso pasaulio artileristai šimtmečiais mokėsi ir vadovavosi lietuvio aprašytomis sistemomis.
1855-ieji gali būti laikomi modernios artilerijos eros pradžia. Britas Seras Williamas Armstrongas sukūrė pirmąją artilerijos sistemą, kuri buvo užtaisoma ne per vamzdžio galą, smarkiai patobulino sviedinio konstrukciją ir vamzdyje įdiegė graižtuvus. Artilerija pradėjo šaudyti gerokai tiksliau, toliau ir greičiau.
Pirmoji masinės gamybos patranka perėmusi visus išvardintas naujoves – „prancūzų 75-ių milimetrų lauko patranka“, sugebėdavusi iššauti net virš 20 šūvių per minutę didesniu kaip 8 kilometrų atstumu ir variusi neviltin bet kokį priešą.
Augant artilerijos šūvio atstumui bei tikslumui, atsirado ir terminas „netiesioginė ugnis“. Pirmieji kartai aprašyti anglų–būrų kare, o I-jame Pasauliniame tai naudojo abi pusės. Būtent nuo I-ojo Pasaulinio karo laikų iki pat šių dienų saviškės artilerijos privalumus itin vertina pėstininkija ir su dideliu nerimu ar neviltimi jos „laukia“ priešai. Nuo II-ojo Pasaulinio Karo laikų, visuose konfliktuose, kuriuose kaunasi technologiškai apylygės pajėgos, būtent artilerija pridaro daugiausiai nuostolių. Vertinant sužeistus karius pagal jų traumų pobūdį, jau minėto tipo karuose, artilerijos sukelti nuostoliai priešui – 60–80 procentų nuo viso sužeidimų skaičiaus. Ne rankiniai ginklai, aviacija, minos ar sunkieji kulkosvaidžiai, o būtent artilerija.
Kartais, apsisaugoti nuo žudančio artilerijos poveikio padėdavo apkasai ir blindažai, tačiau kartais jie tapdavo masine kapaviete – artilerinio apšaudymo metu pėstininkus tiesiog užpildavo žemėmis.
Kartais besislepiantiems padėdavo medinės ar betoninės perdangos, kartais (naudojant fugasinius, šarvamušius ir pan. tipo sviedinius) neišgelbėdavo ir jos.
Populiarus, iš dalies realių aplinkybių sąlygotas, artileristų elgesys, kai jie (ne)apsimeta negirdintys pašnekovo, tik prideda ranką prie ausies ir užstaugia – „kalbėk garsiau! Aš – artileristas!“ puikiausiai kompensuojamas fakto, kad priešą jie naikina per atstumą. Paprasčiau kalbant, psichologinis spaudimas kare, galimi Potrauminio streso sindromo sutrikimai – pas artileristus, gerokai mažesnio laipsnio. Tu nematai savo priešo veido, tu nematai savo paleidžiamų sviedinių poveikio. Artilerijos sviediniai vienodai gali žudyti tiek pirmadienį armijos naujoką, tiek specialiųjų operacijų pajėgų veteraną. Artilerijai pėstininkas gali būti tik „pridengtas“ (priedangoje), „atidengtas“(puikus taikinys“) ir „uždengtas“(artilerijos ugnimi, kitaip sakant – negyvas). Artilerijai visiškai nesvarbios oro sąlygos – net mūsų laikais audra, rūkas ar snygis gali prikaustyti prie žemės moderniausią aviaciją, o sviediniui tai nepadarys didelės įtakos.
II-ojo Pasaulinio karo metu atsirado raketinė artilerija, 20 amžiaus pabaigoje konfliktuose pasirodė valdomi sviediniai, artilerijos smūgius koreguoja bepiločiai orlaiviai ir lazeriai.
Tačiau artilerija nėra karinė panacėja (vaistas nuo visų ligų) – sparčiai vystosi artilerijos ugnies aptikimo radarai, aviacijos pavojus ir artilerijos dvikovos taip pat yra ne nūdienos išradimai. Masyvi artilerijos ugnis ne visada sugeba išmušti priešą iš jo pozicijų. Tą parodė mūšiai Vietname, karai Čečėnijoje, Irako miesto Mosulo šturmas ir kiti atvejai.
