Neandertaliečių genai siejami su daugybe ypatybių – nuo plaukuotumo iki gebėjimo apdoroti riebalus. Panašu, kad jie taip pat susiję su imunine sistema ir turi įtakos rizikai susirgti tokiomis ligomis kaip vilkligė, Krono liga ir diabetas. Dviejuose neseniai atliktuose moksliniuose tyrimuose teigiama, kad prie šio sąrašo galima priskirti ir COVID-19. Panašu, kad du ilgi DNR segmentai, kurie abu atkeliavo iš neandertaliečių, gali suteikti arba atsparumą COVID-19, arba polinkį sirgti sunkia šios ligos forma, priklausomai nuo to, kurį iš jų turime.
Tyrimui vadovavo Hugo Zebergas ir Svante Paabo iš Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto Leipcige, kur buvo pradėta tirti neandertaliečių DNR. Rugsėjo mėnesį moksliniame žurnale „Nature“ pasirodžiusiame pirmajame jų darbe aprašomas vienas neandertaliečių DNR segmentas, vadinamas haplotipu – jis siejamas su didesne tikimybe sirgti sunkia COVID-19 forma. Jei žmogus turi vieną šio haplotipo kopiją, kuri randama trečiojoje ir 46 žmonių turimų chromosomų, tikimybė, kad susirgus jis atsidurs intensyviosios terapijos skyriuje, padidėja dvigubai. O tie, kam labai nepasisekė, turi dvi kopijas (po vieną iš abiejų tėvų) ir patiria dar didesnę riziką.
Genetinės loterijos nugalėtojai ir pralaimėtojai pasiskirstę nevienodai. Šis genų segmentas labiausiai paplitęs tarp iš Pietų Azijos kilusių žmonių – bent vieną jo kopiją turi apie 63 proc. Bangladešo gyventojų. Europiečių tarpe jo kopiją turi maždaug 16 proc. žmonių. Kaip ir tikėtasi, šio geno beveik nėra tarp iš Afrikos kilusių žmonių. Keista, tačiau jis labai retai pasitaiko ir dideliuose Rytų Azijos plotuose.
Kokią funkciją atlieka haplotipas, neaišku. Vienas jame esantis genas atsakingas už baltymą, sąveikaujantį su ląstelių receptoriais, kuriais naudojasi SARS-CoV-2 (virusas, sukeliantis COVID-19), kad patektų į ląsteles ir jas užvaldytų. Taip pat manoma, kad haplotipas susijęs su signalinių baltymų (citokinų), kurie padeda reguliuoti imuninę sistemą, gamyba. Dalis pacientų nuo COVID-19 miršta būtent dėl pernelyg agresyvaus imuninės sistemos atsako.
Kita vertus, dalis citokinų padeda apsisaugoti nuo choleros. Tyrėjai spėlioja, kad gali būti, jog dėl to haplotipas paplitęs Bangladeše ir Indijoje, kur dažnai kildavo choleros protrūkiai. Yra požymių, kad vykstant evoliucijai vienose visuomenėse haplotipo daugėjo, o kitose – mažėjo. „Skirtumai Pietų Azijoje ir Rytų Azijoje tokie dideli, kad pradedame įtarti, jog to priežastis – praeityje vykusi natūrali atranka“, – teigia dr. S. Paabo.
Antrajame moksliniame darbe, kuris šią savaitę išspausdintas moksliniame žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“, kalbama apie kitą neandertaliečių haplotipą, rastą 12 oje chromosomoje. Jis nuo ligos saugo, nors ir nėra galingas – viena kopija siejama su 22 proc. mažesne tikimybe rimtai susirgti.
Šis apsaugantis segmentas paplitęs labiau negu kenkiantis segmentas. Jo randama visame pasaulyje, išskyrus į pietus nuo Sacharos plytinčioje Afrikos dalyje. 25–35 proc. Eurazijos gyventojų turi bent vieną jo kopiją. Vietname ir rytų Kinijoje jo turi daugiau kaip pusė gyventojų. Jis taip pat randamas (nors ir daug mažesniais kiekais) tarp iš Afrikos kilusių Amerikos gyventojų, kurių daugelis taip pat turi ir netolimų protėvių iš Eurazijos.
Dabar mokslininkai geriau supranta, kokią funkciją atlieka haplotipas, nes tyrėjams jis buvo žinomas ir anksčiau, kai dar nebuvo išsiaiškinta, kad jis kilęs iš neandertaliečių. Jis kliudo plisti RNR virusams (kuriems priklauso ir SARS-CoV-2), versdamas užkrėtusias ląsteles greitai susinaikinti. Žinoma, kad jis iš dalies apsaugo nuo Vakarų Nilo viruso, hepatito C bei SARS-CoV-1, kuris sukėlė 2002 m. prasidėjusią SARS epidemiją.
Čia ir vėl matoma natūralios atrankos įtaka. 12 osios chromosomos haplotipo genai randami ir tarp kitų žinduolių, be to, yra gyvūnų rūšių, kurios šiuos genus turėjo, bet vėliau prarado. Tai reiškia, kad juos turėti gana pavojinga, tad jei jie naudojami retai, dažniausiai gyvūnams besivystant prarandami. Dėl to, kad jie labiausiai paplitę tarp žmonių visuomenių, galima spėti, kad didelę žmonijos vystymosi istorijos dalį jos silpnoji vieta buvo RNR virusai.
Tyrėjai tikisi, kad jų darbas padės suprasti, kodėl tam tikros šalys ir tam tikra jų gyventojų dalis nuo COVID-19 nukentėjo labiau. Pavyzdžiui, jie pabrėžia, kad iš Bangladešo kilę Jungtinės Karalystės gyventojai sunkia COVID-19 ligos forma suserga maždaug dvigubai dažniau, negu likę šalies gyventojai. Tačiau išsiaiškinti, kokį tiksliai poveikį daro DNR, gali būti sunku. Ar liga rimta, priklauso ir nuo tokių veiksnių kaip amžius, nutukimas ir lytis. Skirtingų šalių duomenis palyginti dažnai sudėtinga dėl to, kad naudojami skirtingi apibrėžimai, o kartais sunku atlikti tikslius skaičiavimus, ypač neturtingose šalyse. Nors Bangladeše pavojingasis haplotipas aptinkamas kur kas dažniau, oficialus mirčių nuo COVID-19 skaičius šalyje siekia tik 5,1 kiekvienam 100 000 gyventojų – kur kas mažiau, negu šalyse, kur haplotipas ne toks paplitęs.
Vis dėlto naudinga prisiminti, kad kartu su kitais veiksniais reikėtų atsižvelgti ir į genetiką. Jei COVID-19 taps endemine liga (o panašu, kaip taip gali nutikti), ateityje pigūs genų sekų tyrimai padės gydytojams nustatyti, kurie pacientai patiria didžiausią riziką susirgti sunkiai. Supratus procesus, kuriais genai skatina atsparumą ligai arba riziką rimtai susirgti, gali būti lengviau kurti vaistus. Pažvelgus į istoriją galima spėti, kad SARS-CoV-2 – greičiausiai ne paskutinis naujas koronavirusas, kuris iš gyvūnų peršoks ir į žmonių organizmus. O jei kai kurios visuomenės labiau pažeidžiamos už kitas, prasidėjus kitai pandemijai būtų naudinga tai žinoti.