Bernardinų kapinių istorija: vidutinė XIX a. vilniečių gyvenimo trukmė šokiravo, bet laidotuvės miestiečiams tapdavo pramoga

Kapinės turi bendrą bruožą: jos buvo steigiamos ten, kur nebuvo miesto arba kur buvo retai apgyvendinta teritorija. XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje tai tapo bendra europine tendencija dėl higienos sumetimų. Buvo masiškai nustota laidoti kapinėse prie bažnyčių ir jų rūsiuose. Šiandien žvilgsnį kreipiame ir lai mus kojos veda į antrąsias pagal senumą, bet jokiu būdu ne pagal reikšmę, Vilniaus kapines. Galų gale, Bernardinų kapinės yra tik devyneriais metais jaunesnės už Rasų kapines.

Jos irgi turtingos asmenybėmis, vertomis atskirų pasakojimų. Viena iš jų tikrai žinoma Kristinos Sabaliauskaitės romano „Silva rerum IV“ skaitytojams. Kapinėse rasime dailininkų, fotografų, botanikų, matematikų, gydytojų, generolų, moterį lakūnę ir kitų, kuriems buvo lemta amžino poilsio atgulti Vilniaus žemėje.