„Ar žinojote, kad...prancūziškuose tankuose yra viena pavara pirmyn ir 5-ios atbulinės – taip galima greičiau pasprukti nuo priešo“.
Galima tęsti ilgai, tačiau prancūzų karių „bailumas“, taip dažnai sutinkamas anglakalbiame bei rusakalbiame internete neretai verčia gūžčioti pečiais – kokios to priežastys?
Šaknų ilgai ieškoti nereikia: greita nacių okupacija II-ojo Pasaulinio karo metu ir okupuoto Paryžiaus vaizdai su pilnomis kavinėmis besišypsančių prancūzų gali sukelti dviprasmius jausmus. Tačiau peržvelkime bent mažą dalį istorinių įvykių, kur prancūzų ginklo galia triuškina mitą apie jų „bailumą“.
Neveltui pasakiau – dalį. Prancūzų ginklo istorija skaičiuoja daugelį amžių ir per minimą laikotarpį buvo daug didžių pergalių ir skaudžių pralaimėjimų.
Viduramžiais, Prancūzijos karalių kariaunos buvo laikomomis vienomis stipriausių Europoje. Žinoma, ne visad jos laimėdavo. Britai iki šiol pažymi savąsias pergales prie Kresi (1346 m.) bei Azenkuro (1415 m.), kuriuose kiekybiškai mažesnės jų pajėgos įveikė prancūzus. Tačiau turime ir kitokių pavyzdžių to paties Šimtamečio karo metu, kuomet 3 kartus mažesnės prancūzų pajėgos mūšyje prie Patay (1429 m.) tiesiog sutriuškino salų kariuomenę.
O nuo Rokrua mūšio (1643 metai), kuriame prancūzai tiesiog sutrypė žymiąsias ispanų tercijas (kariuomenės daliniai) niekas nekėlė abejonių dėl karinės Prancūzijos galios ir jos karių individualių kovinių savybių.
Anglijos, Austrijos, Ispanijos galvos skausmas buvo sulaikyti prancūzišką žvėrį nuo dominavimo visoje Europoje. Prancūzų karys buvo laikomas bene geriausias, ypatingai atakoje. Tai buvo aksioma keletą amžių.
Napoleonas išvystė savo šalies karinę mašiną iki tobulumo ir užkariavo vos ne visą Europą. Mūšis su prancūzais–ilgą laiką didesnio košmaro kitos Europos armijos net įsivaizduoti negalėjo.
Iki pat 1870-ųjų, kuomet mūšyje prie Sedano prūsai įveikė prancūzus, reta kariuomenė jiems prilygo savo galybe. O pasakius „prancūzas-bailys“ jūs kaip mat būtumėt nugabentas į tuometinės psichiatrinės ligoninės prototipą.
Jau 20-jame amžiuje, I-ojo Pasaulinio karo metu, pagrindines vokiečių pajėgas kaustė būtent Prancūzijos kariuomenė. Verdeno mūšis, ilgiausios (tęsėsi 302 dienas) žmonijos istorijoje kautynės, bei vienas kruviniausių įvykių-jį ant savo pečių „išnešė“ Prancūzijos pėstininkija praradusi daugiau kaip 160 000 užmuštais ir gerokai daugiau sužeistaisiais. Sviedinių lavina kritusi ant prancūzų pakeldavo tiek žemių, kad ištisi padaliniai buvo laidojami gyvi–kyšoti likdavo tik apnuoginti durtuvai. Tačiau kontūzyti, apnuodyti dujomis „bailūs“ prancūzai ataka po atakos atmušdavo vokiečių puolimus.
II-jam Pasauliniam karui prasidėjus senutė Europa, tame tarpe ir Prancūzija, pasitikėjusi savo Mažino linijos įtvirtinimais ir drąsa mūšio lauke, suklupo prieš mechanizuotą geležinį kumštį trenkusį jai tiesiog per „neperžengiamus Ardėnus“.
Besišaipantys britai vos spėjo evakuotis iš Diunkerko, mėgstantys savo pergalėmis gintis rusai iš pradžių atidavė teritorijas į kurias tilptų ne viena Prancūzija bei visos kitos okupuotosios Europos šalys kartu sudėjus.
1942-aisiais, Afrikoje, Bir Hakeimo mūšio metu „Laisvosios Prancūzijos“ daliniai, kartu su britų sąjungininkais užkūrė tokią pirtį maždaug dešimt kartų skaitlingesniems Afrika Korps vokiečių daliniams, kad žymus nacių generolas Friedrich von Mellenthin savo atsiminimuose rašė: „Visame dykumų karo kontekste, tai buvo labiausiai didvyriška ir geriausiai organizuota gynyba, kurią esame matę“.
Po karo, Prancūzija, kaip daugelį kolonijų valdžiusi didelė valstybė klimpo į užjūrio karus, kur jai prastai sekėsi. 1954-aisiais Djebenfu kautynės lėmė jos sprendimą apleisti Vietnamą, o pasitraukimas iš Alžyro sutapo su referendumu 1961-aisiais, kuomet patys prancūzai nubalsavo už nepriklausomybės suteikimą šiai šaliai.
Tačiau „bijantys“ Prancūzijos kariai iki pat šių dienų kelia siaubą įvairioms teroristinėms Afrikos grupuotėms (tarp jų ir ISIS) bei judėjimams. O Malio padangėje (operacija „Serval“ 2013-ais metais) besiskleidžiantis „Kepi blanc“ (Prancūzijos Svetimšalių Legiono galvos apdangalas) parašiuto kupolas verčia rinktis–mirti čia pat ar bandyti pabėgti.
Verta žvelgti plačiau ir netapti išankstinių nuostatų įkaitais.