„Čerčilio slaptoji armija“ sunaikino Vokiečių svajonę: naciams beliko gailėtis, kad priešą palaikė kvailiais

Lietuvos gynybos entuziastų bendruomenėje visai nesenai įsiplieskė diskusijos dėl šalies Specialiųjų operacijų pajėgų paskirties ir vaidmens ateities konfliktuose. Išaugę iš „labai mažų, bet labai profesionalių pajėgų“ nuomonės „marškinėlių“, dabar mes stipriname konvencines pajėgas augindami jų šarvo ir ugnies svorį, nes „karo juk vien specialiosiomis pajėgomis nelaimėsi“.

Kartais gali neužtekti nei resursų, nei pajėgumų smogti „pabūklų ugnimi“, kartais prireikia „smeigtuko dūrio“, kurį ta „pabūklų ugnimi“ būtina pridengti. II pasaulinio karo metu viena operacija vaizdžiai pademonstravo, kokia svarbi yra specialiųjų ir „tradicinių“ pajėgų sąveika.

Prancūzijos Sen Nazeras (pranc. Saint-Nazaire) – miestas šiauriniame Luaros upės krante. Kadaise, tarnavęs kaip žvejybinis uostas iš Atlanto grįžtantiems laivams aptarnauti, II pasaulinio karo išvakarėse uostas galėjo priimti ir kur kas didesnį „laimikį“. 1932-aisiais vietovėje buvo pastatytas didžiausias pasaulyje sausasis dokas Atlantą skrodžiančių lainerių remontui. Prancūzijai kritus po Vermachto tankų vikšrais uostas nedelsiant tapo itin svarbia nacių karinės mašinos dalimi – jame įsikūrė didelė povandeninių laivų bazė, o sausasis dokas suteikė unikalią galimybę remontuoti abu jūrų siaubūnus – Bismarko klasės kovos laivus – „Bismarck“ bei „Tirpitz“. 

Jeigu pirmąjį 1941-aisiais pavyko pasiųsti į dugną su daugiau kaip 2000 nacių karo jūreivių, tai „Tirpitz‘as“ kėlė didžiulę grėsmę sąjungininkų konvojams, nuosavoms tiekimo linijoms bei karo laivams.