Paul Beneke, karavelė Peter von Danzig ir Hanso Memlingo paveikslas „Paskutins teismas“ yra tarpusavyje susiję ir neatskiriami dalykai. Hanso Memlingo triptikas „Paskutinis Teismas“ buvo užstakytas Medičių banko Brugėje (Olandija) vadovo Angelo Tani 1465 metais bažnyčiai Florencijoje, tačiau taip ir niekada nepasiekė Italijos... Taip atsitiko dėl kelių aplinkybių – Hanzos ir Anglijos karo bei Paul Beneke ketinimų. Tačiau pirmiausia aptarsime vieną įspūdingiausių Gdansko karavelių – Peter von Danzig – be kurios Gdansko miestui dabar nepriklausytų šis šedevras. Peter von Danzig – penkiolikto amžiaus karavelė, kuri tapo vienu iš Hanzos miestų sąjungos laivu.
Ši karavelė buvo pastatyta La Rochelle mieste, Prancūzijoje apie 1460 metus, todėl jos originalus pavadinimas buvo „Pierre de la Rochelle“. Už laivo gamybą sumokėjo Pierre Beuf, druskos pirklys, turėjęs pažinčių tarp Hanzos pirklių. Sunku pasakyti, kaip tiksliai atrodė karavelė, tačiau pasak Otto Lienau, laivų statybos inžinieriaus, ji buvo 52.2 metrų ilgio ir 12.4 metrų pločio, galėjusi vežti iki 800 tonų krovinio bei turėjusi didelį inkarą ir devyniolika ginklų. Joje galėjo tilpti iki 300 žmonių. XV a. ši karavelė buvo įspūdingos dydžio ir pajėgumų – tai buvo vienas iš moderniausių prekybinių laivų Europoje. Pirmoji karavelės kelionė buvo į Atlanto pakrantės uostus – laivas gabeno druską į Prūsiją ir kitus aplinkinius kraštus. Druskos prekyba buvo pelningas verslas – jos kainos pokytis galėjo svyruoti nuo 2 iki 500% Šiaurės Europoje. Gdanskas buvo pagrindinis druskos platintojas Baltijos jūros regione – druska keliaudavo į Livoniją ar Švediją, kur jos kaina augo.
Karavelės pirmoji kelionė baigėsi 1462 m., kai dėl prasto oro pavasarį ji buvo apgadinta ir toliau nebegalėjo keliauti, todėl liko Gdansko uoste iki 1471 metų. Laivo kapitonas Aymar Beuf gavo paskolas iš turtingų Gdansko gyventojų laivo taisymui, vėliau jis ieškojo lėšų ir kreipėsi į Gdansko miesto bažnyčias, tačiau po metų, 1463 metais, išvyko į La Rochelle, nes jo dėdė Pierre Beuf sunkiai susirgo. Laivo kapitonu tapo Pierre Nantes, kuris labiau rūpinosi karavelės likimu ir būkle nei kad Pierre Beuf ar Aymar Beuf. Pierre Nantes susiekė su Gdansko miesto meru Johan Hildebrandt vom Wolde, paėmė paskolas iš dviejų Gdansko miestiečių Rudolfo Feldstete ir Kasparo Lange, nors paskolos sandoris buvo Pierre Nantes nenaudai – pasiskolinęs 385 markių jis vėliau turėjo gražinti 1000.
Vis dėlto, Pierre Nantes ketinimai jam pačiam smarkiai pakenkė – mirus Pierre Beuf, karavėles savininkui, kilo neaiškumai dėl karavėlės teisinės priklausomybės. 1464 metais Aymar Beuf ir Prancūzijos karaliaus atstovas Pierre Quisanot grįžo į Gdanską. Paskola, kurią iš Gdansko miestiečių paėmė Pierre Nantes, buvo laikyta neteisėta – todėl Pierre Nantes buvo įkalintas. Aymar Beuf ir Pierre Quisanot grąžino paskolos sumą Rudolfui Feldstetui ir Kasparui Lange bei pažadėjo duoti daugiau pinigų dėl prarastos invensticijos, bet persigalvojo ir netesėjo savo žodžio. Netrukus, bijodami maro, jie išvyko atgal į Prancūziją.
Nuo 1464 m. karavėle turėjo rūpintis Gdansko piliečiai – Johann Fere, Arndt Backer ir Wilhhelm Schneider, tačiau ji buvo apleista ir naudojama ne pagal paskirtį. Karavelės ginklai buvo naudoti 1464 metų rudenį Gdansko armijos Pucko mūšyje. Neaiški karavėlės teisinė priklausomybė bei prancūzų atsisakymas mokėti už prarastą investiciją faktiškai skatino nesirūpinti laivo būkle.
Kilo planai išardyti karavelę, bet to buvo atsisakyta. Galiausiai, 1471 metais, buvo nuspręsta vėl naudoti karavelę, tačiau šį kartą – mūšiams. Karavelės antroji kelionė prasidėjo 1471 metų rugpjūtį, o laivo vadovu buvo Berndt Pawest. Ji turėjo prisijungti prie kitų Hanzos miestų karinių laivų kovojant prieš anglus.
Karavelė gavo naują vardą – „Peter von Danczik“, joje plaukė virš 350 žmonių. Karavelė tapo karo laivu – ji buvo apginkluota papildomais ginklais, turėjo keturis inkarus, šalia jos plaukė dar viena mažesnė karavelė. Kelionės metu abi karavelės buvo apgadintos, mažesnioji buvo apgadinta taip stipriai, kad ji vėliau buvo išardyta. Plaukdama į Šiaurės jūrą 1472 metais, karavelė išgąsdino anglų pirklius ir žvejus taip, kad jie iššoko iš laivo, tad Peter von Danczik lengvai pasisavino karavelės prekes – vyną.
1472 metų vasarą karavelė buvo taisoma ir negalėjo dalyvauti karo veiksmuose su kitais Hanzos kariniais laivais. Ji buvo taisoma Brugės mieste, Olandijoje, kur žmonės iš miesto bei aplinkinių vietų ateidavo pasižiūrėti į įspūdingo dydžio laivą.
Netrukus Berndt Pawest gavo leidimą perduoti laivą Paul Beneke ir 1472 metų vasaros pabaigoje laivas atiteko jo žinion. Paul Beneke buvo iš Gdansko kilęs kaperis (kaperis – privatus asmuo arba laivas, kuris turėjo leidimą apsiginkluoti ir kariauti. Dažniausiai kaperius samdydavo nedidelės valstybės, kaperių veikla buvo labai pelninga, nes jie gaudavo didelius pinigus už užgrobtus laivus ir prekes). Tų pačių metų rudenį karavelė išvyko kartu su Hanzos prekybiniais laivais su gelumbės siunta į Hamburgą. Gdanskas davė tik vieną nurodymą – karavelės užduotis buvo kariauti prieš anglus. Vis dėlto, Paul Beneke turėjo kitus planus – jis norėjo užgrobti laivus ir iš to pasipelnyti. Jis būtent tai ir darė Hanzos ir Anglijos karo metu: kartu su kitu iš Gdansko kilusiu kaperiu Martin Bardewigek 1470 metų pradžioje užpuolė anglų laivą „Joena von Neucastel“, 1471 metais užpuolė dar du laivus, plaukusius iš Normandijos.
Jo planas buvo užpulti iš Anglijos keliaujančią galerą, tačiau prastas oras atitolino jo planus. Nenorėjęs ilgiau laukti, Paule Beneke išvyko link Anglijos ir 1473 metų balandžio 27 dieną užpuolė dvi Anglijai priklausiusias galeras, keliavusias į Italiją. Jam pavyko sėkmingai užimti vieną galerą – galeros prekės buvo pasisavintos ir ji buvo paleista – o kita galera sugebėjo ištrūkti. Laivo įgūla buvo patenkinta dideliu grobiu – taip jiems pavyko pavogti Hans Memling triptiką „Paskutinis Teismas“, kuris 1473 m. spalį buvo nugabentas į Gdanską ir atiduotas Švč. Megelės Marijos bažnyčiai. Triptikas buvo nutapytas tarp 1465–1471 metų iš Vokietijos kilusio tapytojo H.Memlingo Brugės mieste – tai buvo vienas iš pirmųjų jo darbų.
Triptikas turi dvi pagrindines dalis. Viršuje yra vaizduojamas sėdintis Kristus, jį lydi Šv. Mergelė, Šv. Jonas Krikštytojas ir apaštalai. Viršutiniuose kampuose vaizduojami angelai, skelbiantys Paskutiniojo teismo dieną, apačioje pavaizduotas Mykolas Arkangelas. Dešinėje triptiko pusėje esantys velniai stumia minią nusidėjėlių į pragarą, o kairėje pusėje grupė teisiųjų laukia įėjimo į Dangaus karalystę, o juos sveikina Šv. Petras. Uždarius triptiką matomi klupančių Angelo Tani ir jos žmonos vaizdai.
Nors Paul Beneke nelaikė šio paveikslo vertingu laimikiu, tačiau būtent dėl šio triptiko pagrobimo kilo nesutarimai. Paul Beneke įtraukė Gdansko miestą ir kitus Hanzos narius į tarptautinį konfliktą kartu su Medičiais, Florencijos šeimomis, Popiežiumi Sikstu IV ir Burgundijos kunigaikščiu Karoliu Plikuoju. Prasidėjo popiežiaus teismas, kuriame Gdansko miestas gynė Paul Beneke – teigta, kad tuo metu Hanza ir Anglija kariavo, tad galeros užpuolimas buvo karo veiksmai, nors 1473 metais Hanza ir Anglija jau ketino nutraukti karo veiksmus ir derėtis dėl taikos. Tai, jog karavelė plaukiojo su Burgundijos vėliava, sukėlė nemažai neaiškumų, nes tuo metu Burgundija buvo neutrali ir nedalyvavo Anglijos ir Hanzos konflikte. Kita vertus, tai buvo dažna praktika – laivai plaukiodavo su svetimų šalių vėliavomis ir užpuldavo kitus laivus. Vėliau pats Paul Beneke teigė, jog „nepastebėjo“, kad laivas plaukiojo su Burgundijos kunigaikštystės herbu. Vis dėlto, nepaisant Medičių pretenzijų, teisėtam paveikslo savininkui Angelo Tani taip ir nepavyko susigrąžinti paveikslo – jis liko Gdanske. O miesto taryba buvo patenkinta Paul Beneke laimikiu ir veikla – vėliau, praėjus keliems amžiams, Paul Beneke tapo netgi savotišku miesto didvyriu, yra nemažai objektų, pavadintų būtent jo garbei Gdansko mieste, o Giunteris Grassas knygoje „Skardinis būgnelis“ taip pat minėjo Paul Beneke istoriją.
Šiaurės karo metu Rusijos caras Petras Didysis du kartus reikalavo „Paskutiniojo teismo“ paveikslo, tačiau Gdansko miesto tarybai pavyko jį išsaugoti. Vėliau paveikslas buvo prarastas du kartus: 1807 metais, Napoleonui užėmus Gdanską, paveikslas buvo pavogtas ir nugabentas į Paryžių. Tačiau 1817 metais vėlgi susigrąžintas.
Antrojo pasaulinio karo metais, kai Gdansko miestas buvo visiškai nugriautas, „Paskutiniojo teismo“ triptikas išliko, tačiau buvo pagrobtas ir laikomas Leningrado (St. Peterburgo) Ermitaže iki 1956 metų, iki kol triptikas ir kiti vogti meno kūriniai buvo gražinti Gdanskui. Nuo 1972 metų triptikas yra saugomas Nacionaliniame muziejuje Gdanske, tad keliaujantieji į Gdanską tikrai neturėtų praleisti progos pamatyti šią įspūdingą istoriją turintį meno kūrinį bei Gdansko istorijos simbolį.