Ten archeologai rado priešistorinę gyvenvietę ir, kaip manoma, vieną iš seniausių šventyklų pasaulyje, gerokai savo amžiumi lenkiančią netgi Mesopotamijos kultūras. Radiniai datuojami 10−9 tūkstantmečiais pr. m. e. Giobekli Tepė laikoma seniausia pasaulyje šventykla. Todėl 2018-aisiais metais ji pelnytai įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Dabar Giobekli Tepė skaičiuoja 12 000 savo egzistavimo metų. Ne kiekvienas vietinis turkas yra ją aplankęs, o ką jau kalbėti apie turistus, kurie į ties Turkijos – Sirijos sienos riba esantį Urfos ( Sanliurfa) miestą nesiveržia, mat baiminasi tapti teroristų auka. Nors iš esmės Urfoje yra saugu, tačiau vos 50 km nuo Sirijos sienos nutolusioje vietovėje, galima išvysti dūmų debesis, išgirsti sprogimus. Karo veiksmų tikslas – atitraukti Sirijos kurdų pajėgas tolyn nuo Turkijos-Sirijos pasienio zonos. Lietuvos ambasada Urfos miestą paskelbė nerekomenduojama, nesaugia vykti vietove.
Apvalios struktūros
Giobekli Tepė pradėta kasinėti vadovaujant vokiečių archeologui Klaus Schmidt, dar 1995 metais, tačiau pirmasis aptiko šiuos klinčių radinius – Turkijos piemuo, kuris suvokė, kad paviršiuje matoma nedidelė masyvaus akmens luito dalis, likusi yra giliai po žeme. Iš atvertos archeologinių kasinėjimų atodangų, matome, kad senieji, dar prieš mūsų erą čia gyvenę, neolito amžiaus žmonės sukonstravo unikalią akmens klinčių gyvenvietę, kurią sudaro keturios apvalios rato formos struktūros, iškirstos kalvos uolienoje.
Spėjama, kad gyvenvietės centre, galėjusi būti kulto – religinių apeigų vieta. Giobekli Tepė – tai ypatinga vietovė nukelia mus į priešistorinius laikus, kuomet gyveno pirmieji medžiotojai, uogų rinkėjai, o vėliau jie tapo sėslesniais, mokėsi žemdirbystės amato. Senovės gyvenvietė parodo, kad netgi prieš 12 000 metų gyvenimas virte virė, kunkuliavo, jis nebuvo skurdus, žmonės statė namus, kūrė šventyklas, jas dekoravo. Manoma, kad amžių bėgyje gausiai užnešta žemės dulkėmis, prieš archeologų akis atsivėrė vėlyvojo neolito, ritualinė vieta (šventykla), tačiau tikrosios jos paskirties dar mokslininkai neįminė.
Dažni gyvūnų ir paukščių reljefai
Giobekli Tepėje kiekvienos rato struktūros centre buvo du monumentalūs T formos stelos – klinčių pilioriai ir kraštuose bent po 8 mažesnius. Visi apsupti akmenų sienomis. Pilioriai atgabenti iš netoliese buvusios skaldyklos. Didieji pilioriai svėrė iki 16 tonų, mažieji − apie 7 tonas. Ant kai kurių jų iškalti laukinių gyvūnų reljefai, tačiau nėra žmonių ar naminių gyvūnų vaizdų. Dažni lapės, šerno, gyvatės, gervės reljefai. Tad manoma, kad struktūras statė neolito medžiotojai – uogų rinkėjai.
Unikalūs akmens dirbiniai iliustruoja žmogaus vaizduotę, polinkį menui. Tačiau jų paskirtis neaiški. Manoma, kad T formos blokinės struktūros tikriausiai yra abstraktus žmogaus vaizdinys, turintis ne praktišką, o tam tikrą magišką ar simbolinę – ritualinę reikšmę, o gal tai tam tikras kulto vietos akcentas? Akmens dirbinių – reljefų kokybė, meninis lygis, motyvų gausa, jų ritmingas išdėstymas rodo, jog pirmykščiai žmonės buvo pasiekę gan aukštą intelekto lygmenį. Rašto anuomet nebuvo, spėjama, kad sienų reljefai – tai galėjo būti ir viena iš komunikavimo priemonių, palikta žinutė kitiems.
Archeologiniai tyrimai
Pagrindą Giobekli Tepė tyrinėjimams davė 1981–1993 metais atrasta Newala Çorî ankstyva neolito gyvenvietė viduriniame Eufrate, Urfos (Şanlıurfa) provincijoje. Čia buvo aptikti vieni seniausių pasaulyje žinomų gyvenamųjų pastatų ir monumentalioji skulptūra. Tai buvo didžiųjų tyrimų Giobekli Tepė paskatos, pirmosios užuomazgos. Mokslininkai spėliojo, kad būtent Giobekli Tepė galėjusi būti kapavietė, šventykla. Pati archeologinių tyrimų vietovė, gerokai skyrėsi nuo įprastų, būtent tuo, kad ji buvo gerokai nutolusi nuo vandens telkinių, o kaip žinia, gyvenvietės dažniausiai kurdavosi prie gėlo natūralių vandens šaltinių – upių ežerų. Tačiau pirmieji vertingi radiniai skatino domėtis šia vieta mokslininkus, archeologus, vienas jų – Klaus Schmidt. Jis kėlė versiją, jog Giobekli Tepė esantys radiniai – tai neolito laikmečio senoviniai antkapiai, savo paskirtimi panašūs į Egipto piramides, kadangi neoloto žmonės gyventi toli nuo vandens telkinių negalėjo. O būtent ši vietovė ribojasi su Harrano dykuma yra labai nutolusi nuo natūralių vandens šaltinių.
Charakteringiausi radiniai
Bene charakteringiausi archeologiniai radiniai – vientisos uolienos masės T bei D formos klinčių stelos, kuriose gausu lapių, šernų, gyvačių reljefų, galima išvysti ir vieną kitą abstraktų simbolį. Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad masyvios T formos stelos galėjo simbolizuoti žmogaus figūrą. Nes pažiūrėjus atidžiau, kai kurios stelos turi žmogaus diržo piešinių, yra bandymų pavaizduoti rankas. O štai vienoje gražiausių D formos stelų atsiskleidžia puiki meninė kompozicija, kurioje vaizduojami grifai, ant savo sparnų laikantys kamuolius, o šalia jų – gyvatės. Pačiame stelos viršuje – trijų ritmiškai išsidėsčiusių reljefų figūros, kurias lankytojai praminė – rankinėmis.
Apačioje – skorpionas, pavaizduotas virš žmogaus be galvos. Visos šios scenos vaizduoja istorijos didybę, pirmykščio žmogaus kelią, susidūrimą su gamta, jo darbą. Nors piešinių reikšmė iki galo neišaiškinta, bet drąsiai galima teigti, kad archeologiniai kasinėjimas, unikalios vietos atodangos verčia susimąstyti apie istorijos raidą, traukia ir turistus ir vietinius turkus. Didžiulėje teritorijoje randami archeologiniai radiniai skatino išsamesnius mokslinius tyrimus, kurie tęsiasi iki šių dienų. Šių statinių tikroji paskirtis dar tik spėliojama, tačiau neabejotinai Giobekli Tepė bei NevaliCori tyrimai, jose rasti vertingi archeologiniai radiniai sukėlė revoliuciją moksliniame Eurazijos neolito laikotarpio supratime.